Nepriekaištinga ir lygi oda - šiuolaikiniam žmogui beveik nebepasiekiamas idealas, kadangi visi turime apgamų, randelių, įvairios spalvos dėmelių. Apskritai odos dėmės - tai ploteliai, kurie spalva skiriasi nuo likusios odos spalvos (t. y., plotai, kurie šviesesni ar tamsesni už aplinkinę odą). Dėmės yra lygaus paviršiaus ir užsimerkus jų neįmanoma užčiuopti. Tiesa, yra keletas išimčių, kada jos gali būti šiurkščios ar su nedideliais paviršiaus nelygumais. Dauguma dėmių, nors ir gali sukelti psichologinį diskomfortą, nėra rimtos ligos simptomu. Tačiau tam tikros dėmės, ypač rausvos, baltos, rudos ar net juodos gali byloti apie tam tikrus susirgimus, infekcijas, alergines reakcijas. Atsiradus raudonoms dėmėms odoje, ypač jeigu jos niežti ar pleiskanoja, rekomenduojama kreiptis į gydytoją dermatologą. Tik konsultacijos metu gydytojas įvertins Jūsų sveikatos būklę bei paskirs tinkamą ir savalaikį gydymą, padės išvengti ligos komplikacijų. Esant abejotinai diagnozei, bus paskirti tam tikri tyrimai diagnozės patikslinimui. Dažniausios odos paraudimo priežastys apžvelgtos skyreliuose „Odos paraudimas“, „Veido odos paraudimas“, „Rankų odos paraudimas“. Šiame skyrelyje aptariamos ligos, kurių pagrindinis simptomas - raudonos dėmės odoje.
Dažniausios ligos ir būklės, pasireiškiančios raudonomis odos dėmėmis:
Vabzdžių įkandimai. Uždegiminiai odos pažeidimai, kuriems būdingas odos paraudimas ir įvairaus laipsnio patinimas, gali atsirasti dėl bičių, širšių, vapsvų, uodų, mašalų įkandimų. Dažniausiai tokios raudonos dėmės atsiranda vasarą, kai mašalai, uodai ir kiti smulkūs parazitai būna aktyviausi. Paprastai vabzdžių įkandimai savaime išnyksta per kelias dienas, retais atvejais per porą savaičių.
Hemangiomos - gerybiniai kraujagyslinės kilmės odos navikai, kurie būna įvairiausių dydžių. Šie augliai sudaryti iš kraujagyslinio audinio - kraujo ir limfinių kapiliarų, venulių, arterijų, venų. Skiriama keletas hemangiomų tipų: paprastoji (išsidėsto ant odos paviršiaus), kaverninė (išsidėsto poodyje ir riebaliniame sluoksnyje) bei mišrioji (pažeidžia visus odos sluoksnius). Kapiliarinei hemangiomai būdingos įvairaus dydžio kraujagyslinės dėmės, kurios būna netaisyklingų kraštų, rausvai raudonos iki vyšninės spalvos, nublykštančios diaskopijos metu. Pažeidimų paviršius yra plokščias, lygus, kai kuriais atvejais - nedaug pakilęs virš odos. Dažniausiai kapiliarinės hemangiomos atsiranda veido srityje. Žvaigždinė hemangioma pasireiškia kaip raudonas mazgelis, nuo kurio į šonus atsišakoja labai smulkios kraujagyslės. Šio tipo angiomos dažniausiai pažeidžia veidą, ypač nosies ir skruostų odą. Kaverninė hemangioma - tai minkštos konsistencijos mazgas, 1-5 cm dydžio, gumbuotu paviršiumi, kartais subliūkštantis palpuojant. Spalva- įvairi, priklauso nuo to, kaip giliai odoje esti susiformavęs pažeidimas. Paviršinės angiomos - mėlynai raudonos spalvos, o giliosios turi žydrą atspalvį. Šie augliai yra gerybiniai. Šiuolaikinė medicina leidžia pasirinkti optimaliausią gydymo strategiją kiekvienam pacientui. Populiariausi hemangiomų šalinimo metodai: krioterapija, sklerozuojanti terapija, lazerinė terapija, gydymas kortikosteroidais. Lazerinė terapija - aukso standartas gydant kraujagyslinius odos pažeidimus, kadangi veikia efektyviai, nesukelia skausmo ir gyja be randų.
Virusinės infekcijos, pvz., tymai, raudonukė, vėjaraupiai. Tai infekcinės ligos, kurių vienas būdingiausių simptomų- raudonos dėmės, taškeliai ir pūslelės odoje. Dažniausiai išberiamas visas kūnas. Pirmiausiai bėrimas atsiranda ant pilvo ir veido srityje. Jeigu raudonų odos dėmių priežastis yra minėtos virusinės infekcijos, pacientą būtina izoliuoti nuo kitų žmonių, ypač tų, kurie nėra jomis persirgę.
Grybeliniai odos susirgimai - išplitusi kandidozė, lygiosios odos grybelis, Microsporum canis ar Trichophyton tonsurans sukeliamos infekcijos.
• Microsporum canis ar Trichophyton tonsurans sukeliamomis infekcijomis užsikrečiama nuo sergančių gyvūnų ar žmonių, infekuotų daiktų, kuriuose yra grybelio sporų. Odoje atsiranda apvalios ar ovalios formos uždegiminių židinių (ar tik pavienis pažeidimas), padengtų pleiskanomis ir nedideliais šašais. Pleiskanojančios apvalios raudonos dėmės dažniausiai lokalizuojasi plaukuotoje galvos dalyje, tačiau esant išplitusiai infekcijai, jų randama ir kitose kūno dalyse. Pacientus vargina ligos sukeliamas niežulys. Esant plaukuotos galvos dalies pažeidimui, atsiranda taisyklingos formos, gana nemažas išplikimo židinys, kuriame matomi 4-8 mm nulūžę plaukai. Gydoma vietinio poveikio preparatais (priešgrybeliniai kremai) ir geriamaisiais priešgrybeliniais vaistais.
• Kandidozė - mieliagrybių sukeliama infekcija, dažniausiai pažeidžianti lytinių organų gleivinę, bet galinti sukelti ir odos bėrimus. 95% atvejų sukėlėjas yra Candida albicans. Šia infekcija gali susirgti tiek vyrai, tiek moterys. Kandidozės atveju ant odos atsiradusios raudonos dėmės byloja apie infekcijos išplitimą ir ženklų imuniteto nusilpimą. Nuo kandidozės savaime nepasveikstama, reikalingas kompleksinis gydymas, kurį skiria tik gydytojas dermatologas.
• Lygiosios odos grybelis - infekcinė liga, kurią sukelia tam tikros grybelių rūšys, dažniausiai Candida ir Dermatophyton. Jie suardo odos ir jos priedų (nagų, plaukų) raginį sluoksnį. Pagrindiniai rizikos veiksniai grybelinei infekcijai išsivystyti - tai nusilpęs imunitetas (ypač lėtinių ligų atvejais, plataus veikimo spektro antibiotikų vartojimas, kortikosteroidų vartojimas), sintetiniai ir ankšti rūbai, kontaktas su sergančiuoju (žmogumi ar gyvūnu), dažnas lankymasis pirtyse, baseinuose. Grybeliu galima užsikrėsti ir naudojantis sergančio asmens daiktais - šukomis ir šepečiais, galvos apdangalais, skutimosi ar kirpimosi mašinėlėmis, avalyne, manikiūro reikmėmis. Tikimybę susirgti didina gausus prakaitavimas, vitaminų trūkumas, esantys odos pažeidimai, prasti higienos įgūdžiai. Galvos plaukuotoje dalyje grybelis pasireiškia kaip apvalus, pleiskanojantis išplikimo židinys su nulūžusiais plaukais. Kūno odoje stebimos aiškių ribų, pleiskanojančios ir niežtinčios rausvai rudos spalvos plokštelės. Ypač palanki terpė grybelinei infekcijai išsivystyti yra drėgna, šilta aplinka. Tarpupirščiuose atsiranda paraudimas, pleiskanojimas, niežulys. Tuo pačiu metu gali būti pažeisti ir nagai- pakinta spalva, jie sustorėja, ima trupėti. Nuo grybelinės infekcijos savaime nepasveikstama. Ligą įmanoma išgydyti, tačiau tam reikia pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu. Plačiau apie grybelines infekcijas galite pasiskaityti skyrelyje „Odos grybelis“.
Bakterinės infekcijos - skarlatina, streptodermija, rožė.
• Streptodermija (streptokokinė piodermija) - tai infekcinis odos susirgimas, kurį sukelia ant odos patekusios tam tikros bakterijos, vadinamos streptokokais. Šios ligos metu atsiranda įvairaus dydžio dėmės, palaipsniui didėjančios iki 3-4 cm. Jos yra šviežiai rožinės spalvos ir apvalios formos, padengtos smulkiomis pleiskanomis. Dažniausiai pažeidžia veidą, rečiau- nugarą, sėdmenis, galūnes. Ligai praėjus, lieka laikina depigmentacija (pigmento stoka). Lėtinė streptodermija pasireiškia periodiniais paūmėjimais, kuriems būdingos didelės, 5-10 cm skersmens dėmės. Taikomas tiek vietinis, tiek sisteminis gydymas.
• Rožė- išplitęs infekcinis odos ir poodžio susirgimas, linkęs periodiškai kartotis. Ligą sukelia A grupės beta hemolizinis streptokokas. Liga pasireiškia raudonu, infiltruotu odos pažeidimu, kuris nuo sveikos odos yra atskirtas susidariusio volelio. Gydoma sisteminiais ir vietiniais antibiotikais.
Autoimuniniai susirgimai - sisteminės jungiamojo audinio ligos (skleroderma, vilkligė), psoriazė.
• Psoriazė (žvynelinė) - lėtinė, linkusi paūmėti liga, kuriai būdingas bėrimas papulėmis ir plokštelėmis, padengtomis lengvai nusiimančiomis sidabriškomis pleiskanomis. Ligos eiga banguojanti - bėrimai sugyja, o po kurio laiko vėl pasikartoja. Kadangi tai lėtinė liga, nuo jos visiškai pasveikti neįmanoma, bet galima palengvinti paciento patiriamą diskomfortą ir pagerinti odos būklę, sušvelninti ligos apraiškas. Tam skirti specialūs kremai, tepalai, šampūnai, netgi muilas. Taikomi vietinio gydymo metodai - kortikosteroidų preparatai, priemonės su vitaminu D, degutu, cinku, bei sisteminiai vaistai - kortikosteroidai, citostatikai, imunomoduliatoriai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Taip pat taikomos tam tikros procedūros - gydymas ultravioletiniais spinduliais (fototerapija), kitos fizioterapinės procedūros. Plačiau apie psoriazę galite pasiskaityti skyrelyje "Psoriazė".
• Skleroderma - progresuojantis sisteminis susirgimas, kurio esmė - viso organizmo smulkiųjų kraujagyslių uždegiminis pažeidimas. To pasekmė - fibroziniai odos, judėjimo aparato ir vidaus organų pokyčiai. Ligos pradžioje oda paburksta, bet greita pradeda kietėti ir galiausiai itin sukietėja. Oda atrodo įtempta, jos neįmanoma suimti į raukšlę ir atskirti nuo žemiau esančių audinių. Tikslios ligos atsiradimo priežastys nėra žinomos, bet išskiriami susirgimą ūminantys faktoriai: traumos, sušalimas, infekcija, vakcinacija, genetiniai faktoriai ir pan. Skleroderma gali tapti nuplikimo priežastimi, jeigu ligos židinių atsiranda plaukuotoje galvos dalyje. Liga gydoma kompleksiškai, bendradarbiaujant gydytojams dermatologams ir reumatologams. Visais atvejais skiriamos individualios gydymo schemos, priklausomai nuo ligos formos, eigos ir pažeidimo laipsnio. Svarbi nuolatinė kontrolė bei periodinis paciento ištyrimas, kad laiku aptikus ligos progresijos požymius, būtų kuo greičiau koreguojamas gydymas ir užkirstas kelias komplikacijų išsivystymui.
• Raudonoji vilkligė - lėtinė autoimuninė uždegiminė odos liga, kuri pasireiškia aiškių ribų, apvaliomis, rausvos ar šviesiai raudonos spalvos dėmėmis. Jų paviršius būna sustorėjęs, pleiskanoja, laikui bėgant išopėja, o gyja randais. Dažniausiai pažeidžia veido odą, rečiau - ausų kaušelius, plaukuotąją galvos dalį (tai lemia plaukų slinkimą). Iki šiol nėra iki galo išaiškintos konkrečios ligos priežastys. Nustatyta, kad esant tam tikriems imuninės sistemos sutrikimams, ji reaguoja į savas organizmo ląsteles kaip į svetimas ir bando jas sunaikinti. Tuo tikslu imuninės ląstelės gamina antikūnus, kurių poveikyje ir atsiranda sunkios vidaus organų patologijos. Svarbu kuo greičiau pradėti kompleksinį gydymą, kad būtų išvengta rimtų komplikacijų.
Alerginės reakcijos. Labai dažnai odos paraudimas ir niežulys tampa pirmaisiais alergijos simptomais. Pagal simptomų atsiradimo greitį, skiriamos dviejų tipų alerginės reakcijos - lėtojo tipo (pvz., kontaktinis dermatitas, egzema) ir greitojo tipo (pvz., dilgėlinė) alerginės reakcijos.
• Egzema. Tai uždegiminė paviršinių odos sluoksnių liga, kuriai būdinga bėrimų įvairovė (priklausomai nuo egzemos tipo) bei polinkis į ligos atkryčius. Klasikinis egzemos pavyzdys- tai atopinis dermatitas. Egzemos simptomai priklauso nuo ligos tipo bei uždegiminio proceso aktyvumo, nors jų pagrindas (odos uždegimas) išlieka tas pats. Visų tipų dermatitams būdingi požymiai: ribotas ir paraudęs odos plotelis, oda atrodo sustorėjusi, vargina niežulys. Kartais niežulys gali būti itin intensyvus ir trikdyti miegą, įprastą dienos režimą. Gydytojas dermatologas parenką egzemos gydymą pagal individualius kiekvieno paciento poreikius, atsižvelgiant į egzemos tipą, uždegimo intensyvumą bei ligonio organizmo ypatumus (amžių, bendrą būklę, ankstesnio gydymo rezultatus). Plačiau apie egzemą galite paskaityti skyrelyje „Egzema“.
• Kontaktinis dermatitas. Tai odos uždegiminė liga, kurią sukelia ant odos patekusi dirginanti medžiaga. Odoje vykstanti reakcija gali būti dvejopa: sudirgimo arba alerginė. Taigi ir kontaktinis dermatitas būna 2 tipų: iritacinis kontaktinis dermatitas ir alerginis kontaktinis dermatitas. Iritacinio kontaktinio dermatito ir alerginio kontaktinio dermatito požymiai iš esmės nesiskiria. Tiek po kontakto su dirginančia medžiaga, tiek po kontakto su alergenu, paveikta oda parausta, patinsta, atsiranda niežulys, šlapiavimas. Kartais gali susidaryti pūslelės, žaizdelės, šašai. Ilgai mechaniškai dirginant odą (pvz., kasantis), ji sustorėja ir pradeda pleiskanoti. Detaliau apie šią ligą galite paskaityti skyrelyje „Alerginis kontaktinis dermatitas“.
• Dilgėlinė - tai odos susirgimas, alerginės kilmės reakcija, kuriai būdingas greitai atsirandantis odos bėrimas. Bėrimui būdingi plokšti, iškilūs, rausvos spalvos ir netaisyklingos formos elementai, kurie sukelia intensyvų niežulį. Bėrimai atsiranda staiga ir išnyksta paros bėgyje, tačiau turi polinkį kartotis. Dažniausiai dilgėlinė atsiranda dėl kontakto su alergenu, esančiu maiste, įkvepiamame ore, drabužiuose ar vaistuose. Dilgėlinei būdingus bėrimus taip pat gali sukelti saulės spinduliai, aukštos temperatūros poveikis ir stresas. Pagrindinis dilgėlinės išsivystymo mechanizmas- tai tam tikros molekulės, histamino, atsipalaidavimas į odą. Todėl būdingiausias šios ligos simptomas yra pūkšlių atsiradimas odoje. Išoriškai pūkšlė primena vabzdžio įkandimą ar nudilginimą dilgėle (iš to ir kilo ligos pavadinimas) - tai ribotas, iškilęs, rausvas odos plotelis. Kaip jau minėta, bėrimą lydi stiprus niežulys. Aplinkinė oda įgauna raudoną spalvą. Kartais pūkšlės tarpusavyje susilieja, ir tokiu būdu bėrimai užima didelį odos plotą. Dažniausiai dilgėlinė išsidėsto simetriškai. Svarbiausias šios ligos gydymo metodas- tai alergeno identifikavimas, kuris ir sukelia minėtus nemalonius simptomus. Pacientai išmokomi, kaip atpažinti alergizuojančias medžiagas aplinkoje ir kaip jų išvengti. Būtina laiku išgerti antihistamininius vaistus, kad net ir po kontakto su kenksminga medžiaga būtų išvengtas ligos paūmėjimas. Teigiama šios ligos ypatybė yra ta, kad bėrimai dažniausia išnyksta paros bėgyje.
Jeigu pastebėjote raudonas dėmes ant odos ar kitus neįprastus odos pokyčius, taip pat jeigu pasikeitė senų odos darinių išvaizda, būtinai kreipkitės į gydytoją dermatologą, kuris nustatys atsiradusių odos pokyčių priežastis ir paskirs tinkamą gydymą.
