Jeigu paraudimą lydi niežulys, patinimas, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą tikslios diagnozės nustatymui. Dažniausiai rankų odos paraudimą sukelia:
- Aplinkos temperatūros poveikis. Tai viena dažniausių rankų odos paraudimo priežasčių. Pavyzdžiui, rankų oda parausta išėjus žiemą į lauką be pirštinių, ilgai merkiant rankas šaltame vandenyje ir t. t... Šiais atvejais pažeidžiamos smulkios paviršinės kraujagyslės ir oda parausta. Todėl prieš išeinant į šaltį, būtina apsaugoti rankas patepant jas riebiu kremu ir dėvint šiltas pirštines. Veikiant aukštai temperatūrai, perkaitimo atveju, kraujagyslės išsiplečia, į jas (o kartu ir į odos paviršių) priplūsta daugiau kraujo, ir oda parausta. Perkaitimas gali ištikti ilgai būnant saulėje, nešiojant gumines pirštines (jos nepralaidžios tiek vandeniui, tiek orui), bei darbuojantis karštame vandenyje (pavyzdžiui, atliekant namų ruošos darbus).
- Vabzdžių įkandimai. Uždegiminiai odos pažeidimai, kuriems būdingas odos paraudimas ir įvairaus laipsnio patinimas, gali atsirasti dėl bičių, širšių, vapsvų, uodų, mašalų įkandimų. Dažniausiai tokios raudonos dėmės atsiranda vasarą, kai mašalai, uodai ir kiti smulkūs parazitai būna aktyviausi. Paprastai vabzdžių įkandimai savaime išnyksta per kelias dienas, retais atvejais per porą savaičių.
- Alerginės reakcijos. Odos paraudimas ir niežulys - tai pirmieji alerginės reakcijos požymiai. Skiriami 2 pagrindiniai šių reakcijų tipai: lėtojo tipo (pvz., egzema, kontaktinis dermatitas) ir greitojo tipo (pvz., dilgėlinė).
- Egzema. Tai uždegiminė paviršinių odos sluoksnių liga, kuriai būdinga bėrimų įvairovė (priklausomai nuo egzemos tipo) bei polinkis į ligos atkryčius. Klasikinis egzemos pavyzdys- tai atopinis dermatitas. Egzemos simptomai priklauso nuo ligos tipo bei uždegiminio proceso aktyvumo, nors jų pagrindas (odos uždegimas) išlieka tas pats. Visų tipų dermatitams būdingi požymiai: ribotas ir paraudęs odos plotelis, oda atrodo sustorėjusi, vargina niežulys. Kartais niežulys gali būti itin intensyvus ir trikdyti miegą, įprastą dienos režimą. Gydytojas dermatologas parenką egzemos gydymą pagal individualius kiekvieno paciento poreikius, atsižvelgiant į egzemos tipą, uždegimo intensyvumą bei ligonio organizmo ypatumus (amžių, bendrą būklę, ankstesnio gydymo rezultatus). Plačiau apie egzemą galite paskaityti skyrelyje „Egzema“.
- Kontaktinis dermatitas. Tai odos uždegiminė liga, kurią sukelia ant odos patekusi dirginanti medžiaga. Odoje vykstanti reakcija gali būti dvejopa: sudirgimo arba alerginė. Taigi ir kontaktinis dermatitas būna 2 tipų: iritacinis kontaktinis dermatitas ir alerginis kontaktinis dermatitas. Iritacinį kontaktinį dermatitą gali sukelti vanduo (ilgai trunkantis ir dažnas kontaktas), agresyvios buitinės chemijos priemonės, dažnas rankų plovimas muilu ir t. t. Paprastas muilas - tai šarminė medžiaga, į jos sudėtį įeina aktyvios paviršių valančios medžiagos, kurios sausina odą. 98% skystų muilų bei kūno prausiklių savo sudėtyje taip pat turi agresyvių cheminių medžiagų, kurios nuplauna odos apsauginę plėvelę ir taip ne tik išsausina odą, bet ir pažeidžia ją. Stengiamės rūpintis veido oda, lepiname ją drėkinančiais ir maitinančiais kremais, tačiau retai susimąstome, kad tiek rankų, tiek kojų odai taip pat reikia priežiūros, antraip joje greičiau atsiras senėjimo požymių. Buitinės chemijos produktai, ypač indų plovikliai, skalbikliai, kitos valymo priemonės neretai tampa sausos rankų odos priežastimi. Šių priemonių sudėtyje yra labai didelė koncentracija aktyviųjų medžiagų, kurios, patekusios ant odos, įjautrina odą, sukelia pleiskanojimą, paraudimus. Todėl, tvarkantis buityje, rekomenduojama naudoti apsaugines pirštines ar turimus valiklius keisti mažiau agresyviais. Alerginio kontaktinio dermatito atveju, ligos išsivystyme dalyvauja imuninė sistema. Kaskart kontaktuojant su alergenu, imuninė sistema sureaguoja į jį kaip į pavojų organizmui keliantį svetimkūnį ir ima gaminti apsaugines medžiagas- antikūnus, kurių poveikyje ir atsiranda būdingi alerginio kontaktinio dermatito simptomai. Iritacinio kontaktinio dermatito ir alerginio kontaktinio dermatito požymiai iš esmės nesiskiria. Tiek po kontakto su dirginančia medžiaga, tiek po kontakto su alergenu, paveikta oda parausta, patinsta, atsiranda niežulys, šlapiavimas. Kartais gali susidaryti pūslelės, žaizdelės, šašai. Ilgai mechaniškai dirginant odą (pvz., kasantis), ji sustorėja ir pradeda pleiskanoti. Detaliau apie šią ligą galite paskaityti skyrelyje „Alerginis kontaktinis dermatitas“.
- Dilgėlinė - tai odos susirgimas, alerginės kilmės reakcija, kuriai būdingas greitai atsirandantis odos bėrimas. Bėrimui būdingi plokšti, iškilūs, rausvos spalvos ir netaisyklingos formos elementai, kurie sukelia intensyvų niežulį. Bėrimai atsiranda staiga ir išnyksta paros bėgyje, tačiau turi polinkį kartotis. Dažniausiai dilgėlinė atsiranda dėl kontakto su alergenu, esančiu maiste, įkvepiamame ore, drabužiuose ar vaistuose. Dilgėlinei būdingus bėrimus taip pat gali sukelti saulės spinduliai, aukštos temperatūros poveikis ir stresas. Pagrindinis dilgėlinės išsivystymo mechanizmas- tai tam tikros molekulės, histamino, atsipalaidavimas į odą. Todėl būdingiausias šios ligos simptomas yra pūkšlių atsiradimas odoje. Išoriškai pūkšlė primena vabzdžio įkandimą ar nudilginimą dilgėle (iš to ir kilo ligos pavadinimas)- tai ribotas, iškilęs, rausvas odos plotelis. Kaip jau minėta, bėrimą lydi stiprus niežulys. Aplinkinė oda įgauna raudoną spalvą. Kartais pūkšlės tarpusavyje susilieja, ir tokiu būdu bėrimai užima didelį odos plotą. Dažniausiai dilgėlinė išsidėsto simetriškai. Svarbiausias šios ligos gydymo metodas- tai alergeno identifikavimas, kuris ir sukelia minėtus nemalonius simptomus. Pacientai išmokomi, kaip atpažinti alergizuojančias medžiagas aplinkoje ir kaip jų išvengti. Būtina laiku išgerti antihistamininius vaistus, kad net ir po kontakto su kenksminga medžiaga būtų išvengtas ligos paūmėjimas. Teigiama šios ligos ypatybė yra ta, kad bėrimai dažniausia išnyksta paros bėgyje.
- Infekcinės ligos. Rankų odos paraudimas gali būti daugybės infekcinių susirgimų simptomas, pvz., niežų, plokščiosios kerpligės, kandidozės (mieliagrybių sukeliamos infekcijos), grybelinių susirgimų. Įvertindamas bėrimų lokalizaciją, pobūdį ir išplitimą, gydytojas dermatologas nustato tikslią ligos priežastį ir paskiria tinkamiausią gydymą šiai nemaloniai problemai išspręsti.
- Niežai. Tai užkrečiamoji liga, kuri atsiranda žmogui užsikrėtus niežų erkute. Ligai būdingas itin stiprus niežulys (ypač sustiprėja naktį) ir odos paraudimas, atsirandantis dėl erkučių išraustų takelių odoje. Niežai pažeidžia tas kūno vietas, kurių oda yra plona, jautri. Klasikinis niežų vaizdas- tai rankų tarpupirščių, riešų paraudimas, lydimas niežulio. Ši liga nekelia jokio pavojaus gyvybei. Tačiau stiprus niežulys, ypač varginantis žmogų naktimis ir trukdantis miegoti, gali lemti nervinį išsekimą. Be to, odos nukasymų vietoje gali išsivystyti pūlingi uždegimai. Deja, nuo niežų savaime nepasveikstama. Gydytojas dermatologas, diagnozavęs niežus, skiria gydymą specialiais išorinio poveikio preparatais.
- Plokščioji kerpligė - lėtinė liga, pažeidžianti odą, gleivines, nagus. Būdingi smulkūs mazgeliai plokščiu, blizgančiu paviršiumi ir itin aiškiomis ribomis. Bėrimai įgauna tamsiai raudoną spalvą, kartais su rusvu ar melsvu atspalviu. Iškilūs bėrimai („papulės“) centre turi nedidelį įdubimą. Smulkūs bėrimai neretai susilieja į stambesnes plokšteles, kurių paviršiuje stebimas tinklinis raštas. Šiai ligai taip pat būdinga pigmentacija, odos atrofija, niežulys. Plokščioji kerpligė dažniausiai pažeidžia lenkiamuosius riešo sąnarių paviršius, vidinius šlaunų paviršius, alkūnių linkius, pakinklius ir kulkšnis. Būdingų bėrimų galima aptikti lytinių organų srityje (ypač vyrams) ir burnos gleivinėje. Pastarojoje šviesūs mazgeliai linkę susigrupuoti ir išsidėstyti palei dantenų viršutinį kraštą. Svarbiausi gydymo metodai- tai niežulį slopinantys preparatai, tepamieji kortikosteroidai.
- Kandidozė - mieliagrybių sukeliama infekcija, dažniausiai pažeidžianti lytinių organų gleivinę, bet gali sukelti ir odos bėrimus. 95% atvejų sukėlėjas yra Candida albicans. Šia infekcija gali susirgti tiek vyrai, tiek moterys. Kandidozės atveju ant odos atsiradusios raudonos dėmės byloja apie infekcijos išplitimą ir ženklų imuniteto nusilpimą. Dažnu atveju odos kandidozė pasireiškia rankų ar kojų tarpupirščiuose niežtinčiu paraudimu, kuriam būdingas baltas, į varškę panašus apnašas. Negydant, grybelio pažeistoje odoje atsiranda įtrūkimai, kurie gali negausiai kraujuoti. Nuo kandidozės savaime nepasveikstama, reikalingas kompleksinis gydymas, kurį skiria tik gydytojas dermatologas.
- Odos grybelis - infekcinė liga, kurią sukelia tam tikros grybelių rūšys, dažniausiai Candida ir Dermatophyton. Jie suardo odos ir jos priedų (nagų, plaukų) raginį sluoksnį. Pagrindiniai rizikos veiksniai grybelinei infekcijai išsivystyti- tai nusilpęs imunitetas (ypač lėtinių ligų atvejais, plataus veikimo spektro antibiotikų vartojimas, kortikosteroidų vartojimas), sintetiniai ir ankšti rūbai, kontaktas su sergančiuoju (žmogumi ar gyvūnu), dažnas lankymasis pirtyse, baseinuose. Grybeliu galima užsikrėsti ir naudojantis sergančio asmens daiktais - šukomis ir šepečiais, galvos apdangalais, skutimosi ar kirpimosi mašinėlėmis, avalyne, manikiūro reikmėmis. Tikimybę susirgti didina gausus prakaitavimas, vitaminų trūkumas, esantys odos pažeidimai, prasti higienos įgūdžiai. Galvos plaukuotoje dalyje grybelis pasireiškia kaip apvalus, pleiskanojantis išplikimo židinys su nulūžusiais plaukais. Kūno odoje stebimos aiškių ribų, pleiskanojančios ir niežtinčios rausvai rudos spalvos plokštelės. Ypač palanki terpė grybelinei infekcijai išsivystyti yra drėgna, šilta aplinka. Tarpupirščiuose atsiranda paraudimas, pleiskanojimas, niežulys. Tuo pačiu metu gali būti pažeisti ir nagai- pakinta spalva, jie sustorėja, ima trupėti. Nuo grybelinės infekcijos savaime nepasveikstama. Ligą įmanoma išgydyti, tačiau tam reikia pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu. Plačiau apie grybelines infekcijas galite pasiskaityti skyrelyje „Odos grybelis“.
- Kitos ligos. Rankų oda gali parausti sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, esant hormonų disbalansui. Šiais atvejais problemą padeda išspręsti esančios ligos adekvatus gydymas.
Rankų odos paraudimo priežasčių yra daugybė. Šiame straipsnyje buvo išvardintos dažniausios iš jų, tačiau tikrai ne visos. Kartais netgi labai patyrusiam dermatologui sunku nustatyti tikslią ligos priežastį. Įsidėmėkite, kad bet koks odos paraudimas, tiek rankų, tiek kitų sričių, turi būti ištirtas ir įvertintas specialisto.
