Gerybiniai odos navikai

Gerybiniai odos navikai yra pakankamai dažnai sutinkami, jų turi kiekvienas žmogus. Svarbiausios gerybinių odos navikų savybės:

• Aiškios, taisyklingos ribos ir kontūrai.
• Tolygi, vienoda spalva.
• Nebūdingas greitas, aplinkinius audinius pažeidžiantis (t. y., invazinis) augimas. Šie dariniai auga lėtai. Palaipsniui didėjant darinio matmenims, jis pradeda stumti į šalis raumens skaidulas, poodžio riebalinio audinio ląsteles, gali spausti šalia esančias kraujagysles bei nervus.
• Gerybinio odos naviko atsiradimo nelydi skausmas, uždegimas. Taip pat nebūdingi aplinkinės odos pokyčiai ir sritinių limfmazgių padidėjimas.
• Gerybiniai odos navikai neplinta į toliau esančius audinius bei organus (t. y., neduoda metastazių), taip pat jų fone nesutrinka organizmo biocheminiai procesai. Apskritai šie odos dariniai nesukelia rimtų sveikatos problemų, nebent jie yra itin didelių matmenų ar spaudžia kraujagysles, nervų rezginius, taip pat jeigu šių darinių esti daug ir tai sukelia diskomforto jausmą. Minėtais atvejais juos reikia šalinti.

Registracija konsultacijai

Dažniausiai sutinkamų gerybinių odos navikų pavyzdžiai - tai papilomos, lipomos, karpos, keratomos, cistos, dermatofibromos, miliumai, hemangiomos, keratopapilomos, ksanteliazmos, moliuskai, apgamai ir kt.

Ateroma - gerybinis odos riebalinių liaukų navikas. Pagrindinė šio naviko atsiradimo priežastis - tai riebalinių liaukų latakų obstrukcija. Dažniausiai ateromos susiformuoja tose kūno srityse, kuriose gausu minėtų liaukų. Tipinė lokalizacija- veidas (ypač zonoje virš antakių, apie nosį, smakrą, ausis), galvos plaukuotoji dalis, kaklo užpakalinis paviršius, pažasties duobė, sritis tarp menčių, tarpkojis, lytinės lūpos, kapšelis. Ateromos ypatumai - tai minkštas, apvalus poodinis mazgelis, kurio matmenys gali svyruoti nuo žirnio iki kiaušinio dydžio (pasitaiko ir dar didesnių ateromų). Ilgus metus šis riebalinių liaukų navikas gali išlikti vienodo dydžio, tačiau pasitaiko atvejų, kuomet darinys ima didėti. Ateromos būna tiek pavienės, tiek daugybinės. Svarbiausi faktoriai, lemiantys ateromos atsiradimą - tai nepalankūs išorinės aplinkos veiksniai bei medžiagų apykaitos sutrikimai, nuolatinis odos traumavimas, gausus prakaitavimas, hormonų disbalansas ir kt. Šie dariniai linkę infekuotis ir supūliuoti- tuomet ateroma padidėja, parausta, patinsta, atsiranda skausmas, gali būti ir karščiavimas. Supūliavusi ateroma gali spontaniškai, savaime pratrūkti, tuomet matomi besiskiriantys pūliai su riebaliniu turiniu. Pagal išorines savybes ateroma yra panaši į lipomą. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas. Kad būtų išvengta komplikacijų (infekcijos, supūliavimo), ateromas reikia šalinti. Pagrindiniai gydymo būdai - chirurginis išpjovimas skalpeliu ir žaizdos susiuvimas, lazerinis pašalinimas, šalinimas pasitelkus radiodažnumines bangas. Nepašalinus, ateromos linkusios augti, jose periodiškai vystosi uždegiminiai procesai. Tai reikšmingai apsunkina gydymą, ilgina sveikimo procesą, blogina kosmetinį efektą.

Karpos - odos dariniai, kurių priežastis - žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija. Virusas plinta kontaktiniu būdu, o į odą patenka per mažyčius pažeidimus (mikrotraumas). Karpos vargina įvairaus amžiaus žmones, tačiau jos būdingiausios vaikams ir paaugliams. Karpų klasifikacija:

• paprastosios
• plokščiosios
• padų karpos
• smailiagalės kondilomos (karpiniai pažeidimai lytinių organų srityje)

Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus tiesiogiai, arba naudojantis ligonio daiktais. Karpų atsiradimo riziką didinantys veiksniai:

• Stresas, psichologinis nuovargis
• Susilpnėjęs imunitetas
• Odos mikroįtrūkimai, mikrotraumos
• Gausus prakaitavimas (ypač delnų ir padų srityse)

Jeigu karpa yra nedidelė ir atsirado netraumuojamose kūno vietose, ji neturėtų kelti daug diskomforto. Jeigu karpos auga, jų atsiranda vis naujų, jos didėja, tai sukelia kosmetinį defektą, jos tampa skausmingos, gali trukdyti vaikščioti (varginant padų karpoms), sukelti psichologinį diskomfortą. Ligą diagnozuoja gydytojas dermatologas apžiūros metu. Kai kuriais atvejais, ypač jeigu karpa esti traumuota, diagnozės patikslinimui gali būti atlikta odos biopsija bei histologinis ištyrimas.

Karpų gydymo esmė - jų pašalinimas. Deja, virusas lieka organizme, ir gali lemti naujų karpų atsiradimą - tiek jau pašalintų vietoje, tiek ir kitose kūno vietose. Karpų šalinimo metodai:

• Medikamentinis
• Chirurginiai metodai: elektrokoaguliacija, kriodestrukcija, lazerinis pašalinimas.

Optimaliausias ir efektyviausias karpų šalinimo metodas - tai lazerinė terapija. Lazerinio karpų šalinimo privalumai:

• Mažas odos traumavimas
• Negausus kraujavimas tiek procedūros metu, tiek ir po jos
• Preciziškas lazerinio spindulio tikslumas, galima kontroliuoti spindulio prasiskverbimo gylį
• Procedūra trunka trumpai
• Pašalintos karpos vietoje iškart susidaro šašas, kuris nukrenta per 2 savaites (priklausomai nuo buvusios karpos dydžio)
• Po lazerinio pašalinimo nelieka randų

Gydymą lazeriu atlieka patyręs gydytojas dermatologas. Kiekvienam pacientui parenkamas jam tinkamiausias gydymo metodas, atsižvelgiant į:

• Karpų skaičių
• Karpų dydį
• Pažeidimų vietą
• Individualias organizmo savybes

Blogai parinktas gydymo metodas ir savigyda gali ne tik nepadėti, bet dar labiau pabloginti esamą situaciją.

Hemangioma - gerybinis odos navikas, kurį sudaro kraujagyslių ląstelės (kapiliarų, venulių, arterijų, venų, limfagyslių). Yra kelios hemangiomų rūšys:

• Paprastoji (atsiranda odos paviršiuje)
• Kaverninė (atsiranda poodžio riebaliniame sluoksnyje)
• Mišrioji (pažeidžia tiek odos paviršių, tiek ir poodį)

Kapiliarinei hemangiomai būdingos įvairaus dydžio kraujagyslinės dėmės, jos būna netaisyklingų kraštų rausvai raudonos ar vyšninės spalvos. Diaskopijos metu hemangiomos blykšta. Dėmių paviršius - lygus, glotnus, kai kada būna šiek tiek pakilęs virš odos. „Mėgstama“ kūno vieta - veidas.

Žvaigždinė hemangioma - tai raudonas mazgelis, nuo kurio į šalis nusidriekia plonyčiai kapiliarai. Iš to ir kilo šitoks hemangiomos pavadinimas. Dažniausiai jos randamos veido srityje, ypač skruostų ir nosies odoje.

Kaverninė hemangioma yra 1-5 cm dydžio minkštas mazgas, gruoblėtu paviršiumi, subliūkštantis palpuojant. Spalva įvairuoja, tai priklauso nuo to, kaip giliai hemangioma tūno. Labiau paviršiuje išsidėsčiusi hemangioma būna mėlynai raudonos spalvos, o esanti giliau - turi melsvą atspalvį.

Tai gerybinės eigos odos navikai. Dėka šiuolaikinių gydymo metodų, kiekvienam pacientui galima parinkti geriausiai jam tinkantį gydymo būdą. Labiausiai paplitę hemangiomų šalinimo metodai:

• Krioterapija
• Sklerozuojanti terapija
• Lazerinis gydymas
• Hormoninis gydymas

Šiuolaikinis hemangiomų gydymo aukso standartas - tai lazerinė terapija. Šis metodas neskausmingas, nepalieka randų, suteikia puikų kosmetinį efektą.

Dermatofibroma (fibroma) - gerybinis jungiamojo audinio navikas, primenantis pusrutulio formos papulę ar mazgą. Dažniausiai fibromos atsiranda apatinėse galūnėse bei atvirose kūno vietose. Tai yra standžios konsistencijos, pusrutulio formos, stipriai pigmentuoti mazgeliai ar mazgai, iškilę virš odos paviršiaus. Jų dydis varijuoja tarp 0,5 -3 cm. Šie dariniai gali atsirasti bet kokiame amžiuje, be to, nėra progresavimo tendencijos. Sutinkamos tiek pavienės, tiek ir daugybinės dermatofibromos. Bėrimų atsiradimo priežastys ir mechanizmas nėra iki galo aiškūs, tačiau žinomi tam tikri rizikos faktoriai:

• Odos traumos
• Paveldimumas
• Kepenų ligos
• Užteršta aplinka

Dermatofibroma diagnozuojama apžiūros metu. Diagnozės patikslinimui gali būti atlikta biopsija bei histologinis tyrimas. Šie odos dariniai savaime nepranyksta - negydant, lieka visam gyvenimui. Jeigu darinys nėra didelis, nekelia nemalonių pojūčių ar kitų nepatogumų, jo galima ir nešalinti. Visgi tais atvejais, kai dermatofibroma atsirado matomose ar nuolat traumuojamose kūno vietose, rekomenduojamas darinio pašalinimas. Taip pat rekomenduojama šalinti tais atvejais, kai fibroma sukelia diskomfortą, skausmą, niežulį. Vienintelis gydymo metodas - tai chirurginis darinio pašalinimas. Dėl gilaus darinio išsidėstymo tenka atlikti gilius pjūvius odoje, todėl po operacijos gali likti randai.

Keratomos - amžiniai gerybiniai odos pokyčiai. Keratomų dydis svyruoja tarp 1- 2 cm. Iš išorės jos primena raziną, kurią kažkas lyg įspaudė į odą. Pasitaiko tiek pavienių, tiek daugybinių keratomų. Liga yra besimptomė, kartais keratomos pačios nukrenta. Daugeliu atvejų keratomų atsiranda po ilgalaikio deginimosi, ši liga būdingiausia žmonėms, kurie dažnai ir ilgai deginasi saulėje (ar deginosi jaunystėje). Kai saulės spinduliai ilgą laiką veikia odą, ląsteliniame lygmenyje vyksta odos ragėjimo procesai. Tokiu mechanizmu ir susiformuoja keratoma. Yra keli keratomų tipai:

• Seborėjinė keratoma (sin. seborėjinė keratozė)
• Senatvinė keratoma (sin. senatvinė keratozė, senilinė keratoma)
• Saulinė keratozė

Keratomos nekelia pavojaus gyvybei, tačiau laikui bėgant kai kurios gali supiktybėti. Neįmanoma nuspėti piktybinės transformacijos, todėl rekomenduojama šalinti atsiradusias keratomas.

Optimaliausias ir efektyviausias keratomų šalinimo metodas - tai lazerinė terapija. Gydymas lazeriu neturi kontraindikacijų ir komplikacijų, procedūra ženkliai sumažina recidyvo tikimybę. Taip pat keratomų šalinimui taikoma kriodestrukcija, radiochirurginiai metodai, chirurginis pašalinimas.

Ksanteliazmos - gerybiniai odos dariniai, primenantys gelsvos spalvos kiek iškilią plokštelę. Dažniausiai išsidėsto ant viršutinio akies voko, prie vidinio akies kampo. Ksanteliazmos būna pavienės arba daugybinės. Taip pat tai gali būti odos ksantomatozės požymis, tuomet panašūs bėrimai atsiranda ir kitose kūno srityse. Tikslios šių odos darinių atsiradimo priežastys nežinomos. Ligą diagnozuoja gydytojas dermatologas apžiūros metu. Ksanteliazmos nėra pavojingos gyvybei, tačiau kartais sukelia kosmetinį defektą. Tais atvejais rekomenduojama jas pašalinti. Optimaliausias ir efektyviausias būdas - tai lazerinis pašalinimas. Kiti gydymo metodai- elektrokoaguliacija, kriodestrukcija, radiobangų destrukcija.

Odos cistos - uždaros ertminės struktūros, galinčios atsirasti tiek odoje, tiek gleivinėse. Jų vidus išklotas epidermio arba epitelio ląstelėmis, o turinys būna pačios įvairiausios konsistencijos (tikrųjų cistų atvejais). Netikrųjų cistų vidaus epitelis neiškloja. Tai ganėtinai paplitęs odos susirgimas. Odos cistos gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Čiuopiant, cistos primena po oda išsidėsčiusį žirniuką. Kas gali paskatinti cistų susiformavimą?

• Infekcija
• Riebalinių liaukų ir jų latakų obstrukcija
• Svetimkūnis, pvz., auskaras.

Odos cistos yra skirstomos į keletą pagrindinių tipų:

• Epiderminės cistos
• Implantacinės cistos
• Plauko cista
• Sinovijos cista
• Odos kalcinozė
• Miliumai

Cistos yra neskausmingos, nebent jos yra traumuojamos, prisideda infekcija ar uždegimas. Vienos cistos išnyksta savaime, be gydymo. Kitas tenka drenuoti, tai yra, pradurti ir pašalinti susikaupusį turinį. Tos cistos, kurios nepasiduoda konservatyviems gydymo metodams ir yra linkusios atsinaujinti, yra šalinamos chirurginiu būdu.

Miliumai - tai smulkios epiderminės cistos, užpildytos keratinu. Dažniausiai jų atsiranda ant akių vokų, kaktos bei skruostų. Miliumai primena manų kruopas - tai daugybinės, labai smulkios, gelsvai baltos papulės. Šios cistos susidaro iš epidermio arba odos priedų epitelio ląstelių. Jų gali atsirasti tiek ant sveikos odos, tiek po nubrozdinimų, nudegimų, pūslinių odos ligų. Miliumai būdingi įvairaus amžiaus žmonėms, netgi kūdikiams. Šie bėrimai savaime neišnyksta, vienintelis būdas jų atsikratyti - praardyti miliumo kapsulę ir išspausti jos turinį. Rekomenduojama, kad tai atliktų patyręs sveikatos priežiūros specialistas steriliomis sąlygomis.

Lipoma - gerybinis riebalinio audinio navikas, sudarytas iš lipocitų (riebalinių ląstelių). Tai minkštas, paslankus poodinis mazgas, nesukeliantis skausmo ir nesuaugęs su aplinkinėmis struktūromis. Kartais būna iškilęs į paviršių. Lipomos dydis gali svyruoti tarp 1- 5 cm, tačiau kai kuriais atvejais jos gali išdidėti iki 10 cm ar daugiau. Virš lipomos esančios odos spalva nepakinta. Sutinkamos tiek pavienės, tiek daugybinės lipomos (tokia būklė vadinama lipomatoze). Riebalinių navikų atsiradimo priežastys nėra galutinai aiškios. Jie gali atsirasti bet kurioje kūno dalyje, kur yra riebalinio audinio, dažniausiai poodyje. Dažniausiai lipomos susidaro galvos, liemens, rankų, kojų srityje. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai lipomos susiformuoja kūno viduje esančiame riebaliniame audinyje - retroperitoniniame tarpe, inksto riebaliniame apvalkale, plaučiuose, krūtyse. Lipomos nekelia pavojaus gyvybei, tačiau gali bjauroti estetinį vaizdą (ypač dideli, iškilūs dariniai). Lipomos diagnozuojamos gydytojo apžiūros metu. Pagrindinis lipomų gydymo metodas - visiškas šio darinio pašalinimas. Nepašalinus laiku, lipomos linkusios labai išdidėti, o tokiais atvejais galimas ir gretutinių struktūrų, pvz., kraujagyslių ar nervų, spaudimas. Vienintelis ir pats efektyviausias gydymo metodas - tai chirurginis lipomos su jos kapsule pašalinimas. Neprofesionalus ar nepilnas pašalinimas didina recidyvo tikimybę, darinių išplitimą po gretimą riebalinį audinį.

Užkrečiamasis moliuskas - virusinis odos susirgimas, kuriam būdingas specifinis bėrimas 1-10 mm dydžio smulkiomis papulėmis. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus ar infekuotų daiktų tiesioginio kontakto metu. Ligą sukeliantis virusas priklauso poksvirusų (Poxviridae) šeimai. Moliusku gali sirgti tiek vaikai, tiek suaugę, tačiau liga būdingiausia 1-8 metų vaikams. Klasikiniu atveju bėrimai atsiranda atvirose kūno vietose vaikams, o suaugusiems- tarpukojyje ir ant išorinių lytinių organų. Pagrindinis bėrimo elementas- tai papulė su centriniu įdubimu. Paspaudus, pro šį įdubimą skverbiasi košės konsistencijos turinys. Moliusko papulė būna apvalios formos ir baltos ar rausvos spalvos. Patyręs dermatologas ligą diagnozuoja vien iš esamų bėrimo elementų. Dažniausiai užkrečiamasis moliuskas nesukelia rimtų negalavimų ir turi tendenciją išnykti savaime, todėl gydymas skiriamas ne visais atvejais. Visgi sveikimo periodas, neskyrus gydymo, gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki 2 metų. Pagrindiniai užkrečiamo moliusko gydymo metodai - lazerinis pašalinimas, kriodestrukcija, elektrokoaguliacija. Taip pat skiriami vaistai, gerinantys imuninės sistemos funkciją.

Papiloma - gerybinis odos navikas, susijęs su epidermio išvešėjimu. Bėrimų atsiradimą skatina papilomos virusai, kurių šiuo metu nustatyta daugiau nei 60 tipų, iš jų 32 tipai sukelia ligą. Užsikrečiama tiesioginio kontakto metu (liečiant užkrėstus daiktus, lytinių santykių metu, gimdymo metu vaikas gali užsikrėsti nuo mamos), o virusas į odą patenka pro mikrotraumas. Liga pasireiškia gerybiniais odos dariniais, primenančiais karpas. Papilomos pasižymi greitu augimu bei dauginimųsi (t. y., greitai didėja tiek jų matmenys, tiek ir bėrimo elementų kiekis ant odos). Tačiau kai kuriais atvejais bėrimai lieka nedideli ir plokšti. Žmogaus papilomos virusas nepatenka į kraują, jis lieka gilesnių odos sluoksnių ląstelėse. Subrendęs virusas prasiskverbia pro pažeistą odą į paviršių. Papilomomis labai lengva užsikrėsti nuo sergančio žmogaus:

• Buitiniu keliu per higienos priemones ir kitus daiktus- atsiranda bėrimai kaklo, veido, krūtinės, pažastų srityje;
• Lytinių santykiu metu, netiesioginio kontakto metu- intymiose kūno vietose atsiradusios papilomos vadinamos smailiagalėmis kondilomomis.

Taip pat ligą gali išprovokuoti:

• Stiprus stresas
• Kitos infekcinės ligos
• Rūkymas
• Piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais
• Nusilpęs imunitetas

Atsiradus papilomų, rekomenduojama kreiptis į gydytoją dermatologą, kuris atliks nuodugnius tyrimus bei sudarys individualų gydymo planą. Negydant, didėja komplikacijų rizika, o itin retais atvejais papilomos gali supiktybėti. Savigyda (rovimas, pjovimas, perrišimas siūlais) nerekomenduojama, kadangi didina infekcijų ir uždegimo riziką. Optimaliausias ir efektyviausias papilomų gydymo metodas- jų šalinimas lazeriu. Lazeris ne tik pašalina pakitusį audinį, bet ir tuo pačiu metu stabdo kraujavimą. Po lazerinio gydymo nekyla jokių komplikacijų, nesusidaro randų. Lazerinės terapijos pagalba galima gydyti bet kokio gylio infekuotos odos plotus- tokiu būdu pašalinamos tiek pavienės, tiek daugybinės (atskiros ir suaugusios tarpusavyje) papilomos.

Apgamai - gerybiniai pigmentiniai odos dariniai, kuriuos sudaro tam tikros pigmentą gaminančios ląstelės - melanocitai. Detaliau galite paskaityti skyrelyje „Apgamai“. Diferencijuoti gerybinį darinį nuo piktybinio bei skirti atitinkamą gydymą gali tik kvalifikuotas gydytojas dermatologas. Savigyda ir savidiagnostika jokiais atvejais nerekomenduojama ir gali sukelti daugiau žalos bei komplikuoti ligos eigą, netgi sukelti pavojų gyvybei. Kartais iš pažiūros nekaltas odos darinukas gali būti vėžinio susirgimo požymiu. Be to, net ir gerybinių odos darinių gydymą geriau patikėti savo srities specialistams. Gerybinių odos navikų gydymas priklauso nuo naviko tipo, dydžio ir lokalizacijos, todėl kiekvienas atvejis yra individualus. Kreipęsi į gydytoją dermatologą, Jūs būsite tikri, kad gavote efektyvų ir saugų gydymą.