Vabzdžių įkandimai

Apie mus
Vabzdžių įkandimai

Vabzdžių įkandimai ir jų pasekmės būna įvairios: nuo niežulį keliančių vietinių odos reakcijų iki sisteminių alerginių reakcijų ar vabzdžių platinamų infekcinių ligų (pvz., Laimo ligos, erkinio encefalito ir pan.). Šie vabzdžiai perduria žmogaus odą, kad pasimaitintų krauju, būtinu jų normaliam vystymosi bei dauginimosi ciklui. Minėti vabzdžiai įkandimo metu neįšvirkščia savo nuodų. Dažniausiai žmonėms kandantys vabzdžiai:

  • Uodai;
  • Erkės;
  • Blusos;
  • Blakės;
  • Amarai;
  • Musės;
  • Utelės;
  • Tam tikrų rūšių vikšrai;
  • Vorai.

Vabzdžių įgėlimai - kita nemaloni vasaros metu atsirandanti problema. Įgėlimo metu vabzdys įšvirkščia savo nuodų į auką, o to padariniai patys įvairiausi - lokalus odos sudirgimas ir skausmas, alerginė reakcija, netgi gyvybei pavojinga anafilaksija. Dažniausiai geliantys vabzdžiai:

  • Bitės;
  • Vapsvos;
  • Širšės;
  • Skruzdės;
  • Ugninės (raudonosios) skruzdelės.

Registracija konsultacijai

Kas didina tikimybę būti sukandžiotam vabzdžių?

Visi, kas turi net mažiausią kontaktą su vabzdžiais, rizikuoja būti sukandžioti. Visuose pasaulio kampeliuose randama įvairiausių vabalų, nors konkrečios jų rūšys priklauso nuo geografinės vietos, klimato sąlygų. Kartais svarbus ir paros metas: vieni uodai linkę aukų ieškoti naktį, kiti kanda dieną. Į ką dar svarbu atkreipti dėmesį?

  • Vasarą apranga lengvesnė, kūnas būna mažiau pridengtas;
  • Sode, miške, parke knibžda daugiau vabalų negu namuose ar vidury miesto;
  • Kelionės, prastos higienos sąlygos, didelės žmonių minios (pvz., festivaliai);
  • Naminiai gyvūnėliai;
  • Uodus „traukia“ kūno šiluma, anglies dioksidas iškvepiamame ore, prakaitas, žmogaus odos mikroflora.

Bendri vabzdžių įkandimo požymiai

Įkandimo pasekmės priklauso nuo vabzdžio rūšies, jo platinamų ligų bei žmogaus imuniteto.

Bičių, širšių ir kitų nuodus „suleidžiančių“ vabzdžių įkandimai būna geliantys, skausmingi, pakenkta vieta smarkiai parausta ir patinsta. Esant alergijai į konkretaus vabzdžio nuodus, galima sisteminė alerginė reakcija, anafilaksija, pasireiškianti dilgėline, bronchų spazmu, angioedema. Tai gyvybei pavojinga būklė.

Kitų vabzdžių įkandimai dažniausiai pasireiškia kaip vienas ar keli niežtintys „mazgeliai“, papulės, kurios sumažėja per kelias valandas. Kai kada įkandimų žymės gali būti su pūslelėmis, tokie bėrimai trunka kelias dienas, o juos intensyviai kasant atsiveria žaizdelė.

Vabzdžių įkandimų požymiai. Kaip gydomi vabzdžių įkandimai?

Lokalus odos uždegimas. Normali organizmo reakcija į vabzdžio įkandimą - tai per kelias minutes įkandimo vietoje atsirandantis uždegimas, niežintis odos paraudimas ir patinimas. Minėti požymiai pradeda slūgti po kelių valandų. Ši reakcija atsiranda dėl vabzdžio seilėse esančių medžiagų, veikiančių dirginančiai. Neretai odos paraudimo ir patinimo fone galima matyti taškelį - vabzdžio paliktą odos pradūrimo žymę. Pacientams, turintiems silpną imunitetą, sergantiems piktybinėmis kraujo ligomis, pažengusia ŽIV infekcija, lokalios odos reakcijos būna labai išreikštos, jos gali progresuoti net iki odos nekrozės, taip pat jas gali lydėti ir sisteminiai požymiai, pvz., karščiavimas, limfmazgių padidėjimas.

Nepriklausomai nuo įkandimą sukėlusio vabzdžio, gydymo principai yra bendri. Įkandus vabzdžiui, pažeista vieta turi būti nuplauta vandeniu ir muilu. Patinimo mažinimui puikiai tinka šalti kompresai. Niežulio malšinimui rekomenduojami kremai, geliai ar tepalai su antihistamininiais vaistais, odą raminančiomis medžiagomis. Varginant ypač intensyviam niežuliui, skiriami geriamieji antihistamininiai vaistai.

Papulinė dilgėlinė. Ši reakcija dažniausiai atsiranda dėl blusų, uodų ar blakių įkandimo, kuomet odoje atsiranda niežtintys iškilūs išbėrimai (papulės). Bėrimai linkę periodiškai pasikartoti bei gali įgauti lėtinę eigą. Labiausiai pažeidžiamos kūno vietos - rankos, blauzdos, viršutinė nugaros dalis, skalpas. Reakcija būdingiausia vaikams iki 10 metų. Sindromo pradžioje atsiranda 0,5-1 cm skersmens pūkšlės, tačiau eigoje jos neišnyksta (priešingai negu klasikinės dilgėlinės atveju), bėrimai pavirsta į papules, mazgelius.

Būklė diagnozuojama remiantis tipiniais simptomais. Visgi kai kada tarp vabzdžių įkandimo ir papulinės dilgėlinės atsiradimo praeina nemažai laiko, arba pacientai net neprisimena, kad jiems būtų kas nors įkandęs. Nauji bėrimai gali atsirasti savaime, o atsinaujinęs niežulys „suaktyvina“ seniau atsiradusius odos pažeidimus. Taip dilgėlinė gali kartotis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

Gydymui skiriami geriamieji antihistamininiai vaistai, kurie veiksmingai malšina niežulį. Pavieniams bėrimams gydyti taikomi kortikosteroidų tepalai. Svarbiausia prisiminti, jog papulinė dilgėlinė yra susirgimas, kuris laikui bėgant išnyksta savaime ir nekelia jokios grėsmės sveikatai.

Sisteminės reakcijos į vabzdžių įkandimą pasitaiko retai. Jų požymiai aprašyti žemiau, aptariant bičių, vapsvų ir širšių įgėlimą bei to pasekmes. Anafilaksijos, atsiradusios įkandus vabzdžiams, gydymo principas lieka tas pats - tai kuo skubesnė adrenalino (epinefrino) injekcija į raumenis. Pacientai, kuriems šios reakcijos kartojosi praeityje, dažniausiai turi nešiojamus adrenalino švirkštus ir moka jais naudotis. Pasireiškus tokiai reakcijai pirmą kartą, reikia nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą, o ūmiai būklei praėjus- į gydytoją alergologą.

Vabzdžiai ir jų įkandimo pasekmės.

Uodai. Tai dažniausiai žmones kandantys vabzdžiai. Tipiniai uodo įkandimo požymiai - pažeistos vietos skausmas, niežulys, paraudimas. Taip pat įkandimo vietoje gali atsirasti pūkšlė, praeinanti per 20 minučių, arba kietas mazgelis, išliekantis 2-3 dienas. Gijimas užtrunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Mažiems vaikams kartais gali išsivystyti išplitusios reakcijos, kai aplink įkandimą oda plačiai patinsta, gali pakilti kūno temperatūra. Sisteminės reakcijos į uodų įkandimą pasitaiko itin retai. Tropinėse šalyse tam tikrų rūšių uodai pavojingi dėl platinamų ligų - maliarijos, geltonosios karštinės, hemoraginės karštinės ir pan. Todėl prieš keliaujant į egzotinę šalį, pasikonsultuokite su gydytoju dėl skiepų bei kitų apsauginių priemonių nuo uodų įkandimų.

Erkės. Daugiausiai rūpesčių kelia erkių platinamos ligos - tai Laimo liga, erkinis encefalitas. Sisteminės reakcijos, kaip ir uodų įkandimo atvejais, pasitaiko itin retai. Dažniausiai būdingos vietinės odos reakcijos erkių įkandimo vietoje. Erkių įkandimai neskausmingi, todėl dažnai lieka nepastebėti. Kai erkė prisisiurbia kraujo, ji pati nukrenta nuo odos. Įsisiurbus erkei, 1-3 dienų bėgyje įkandimo vietoje oda parausta, atsiranda rausvų papulių, plonų plokštelių. Čiuopiant, bėrimas yra standus. Kartais oda įkandimo vietoje patinsta, gali susiformuoti pūslelių, atsirasti niežulys. Įsisiurbus erkei, privaloma save stebėti dėl Laimo ligos, erkinio encefalito požymių atsiradimo, ir atsiradus bėrimui ar pablogėjus savijautai, nedelsiant kreiptis į gydytoją. Plačiau apie erkių sukeliamas ligas bei apsaugą nuo jų skaitykite skyreliuose „Laimo liga“, bei „Kaip apsisaugoti nuo erkių?“

Blusos. Jų įkandimai būna niežtintys, netgi skausmingi, o intensyvus kasymas tik padidina infekcijos atsiradimo tikimybę. Kai kuriems pacientams dėl pernelyg stipraus imuninio atsako į blusų seiles gali atsirasti papulinė dilgėlinė. Be to, blusos platina tam tikras infekcines ligas. Įkandimo vieta parausta, patinsta, kai kada viduryje atsiranda pūslė, kuri pratrūksta, formuojasi šašai. Sisteminės reakcijos (anafilaksija) nebūdinga. Blusos dažniausiai kanda blauzdas, kulkšnis. Kai pacientui įkando blusa, privaloma namus, visas pakampes išpurkšti insekticidais, kruopščiai išvalyti, išplauti, išsiurbti visą namų aplinką, pasikonsultuoti su veterinaru dėl naminių gyvūnėlių gydymo.

Musės. Žmones kanda įvairiausios musių rūšys. To pasekmės - skausmingi, niežtintys įkandimai, alerginės ir uždegiminės reakcijos, tam tikrų infekcinių ligų platinimas.

Smulkieji mašalai. Jų randama visame pasaulyje. Tai mažyčiai, pilkos ar juodos spalvos sparnuoti vabzdžiai, mažesni nei 3 mm. Žmonės dažniausiai pajunta aštrų, deginantį skausmą įkandimo vietoje, tačiau paties vabalo nespėja pamatyti. Šie mašalai paprastai kanda vakare arba ryte. Daugiausiai jų būna netoli vandens telkinių. Įkandimo reakcija įvairuoja nuo nedidelio gumbelio iki išplitusios alerginės reakcijos. Niežtintys bėrimai, pūslytės gali išlikti net iki kelių savaičių.

Geliantys vabzdžiai (bitės, vapsvos ir kt.). Įgėlimo vietoje per kelias minutes oda parausta ir patinsta, būna skausminga. Kartais patinimas gali siekti ir 5 cm. Pažeidimo centre matomas likęs geluonis, kurį būtina pašalinti. Patinimas sumažėja jau po kelių valandų, tačiau kartais gali išlikti iki poros dienų. Apie 10% žmonių lokali reakcija išplinta ir pasiekia piką per porą dienų, kuomet odos patinimas gali išplisti iki 10 cm ar net daugiau, o ima slūgti po 5-10 dienų.

Ugninės skruzdėlės. Šie vabzdžiai tvirtai odą suima savo žandikauliais, todėl viena skruzdė gali palikti kelias įkandimo žyme. Raudonųjų skruzdžių įkandimai primena pūlinukus, jų atsiranda per 24 valandas nuo kontakto su šiais vabzdžiais. Pūlinukai būna itin niežtintys. Patariama jų nedraskyti, nekrapštyti ir kitaip nepažeisti, nes tai tik padidina infekcijos patekimo tikimybę. Kiti įkandimo požymiai - dilgėlinę primenantys bėrimai (pūkšlės), deginantis skausmas, po kurio atsiranda niežulys. Šie simptomai atsiranda per 20 min nuo įkandimo, ir būtent po jų susiformuoja pūlinukai. Išplitusios odos reakcijos būdingoms žmonėms, turintiems polinkį. Jos formuojasi lygiagrečiai su pūlinukais. Tokiai reakcijai būdingas labai skausmingas, niežtintis odos paraudimas, kurio centre yra pūlinukas.

Vorai. Vorų įkandimai medicininėje praktikoje sutinkami ypač retai, kadangi pasaulyje esti itin nedaug vorų rūšių, galinčių pakenkti žmogui. Vorų įkandimai dažniausiai pasireiškia vietinėmis reakcijomis - tai būna pavienė papulė, pūlinukas ar pūkšlė. Kai kurie egzotinėse šalyse gyvenantys vorai gali lemti odos nekrozę, bendrus negalavimo požymius. Išpopuliarėjus tarantulams kaip augintiniams, padaugėjo odos sudirgimo reakcijų. Tarantulai yra neagresyvūs ir kanda retai, tačiau išgąsdinti, ant pilvelio pašiaušia apie 1 mm ilgio plaukelius ir „iššauna“ juos link grėsmę keliančio objekto. Tai sudirgina akis, odą ir gleivinę.

Vabzdžių įkandimų komplikacijos

  • Antrinė infekcija, pvz., impetiga, celiulitas ir pan.;
  • Papulinė dilgėlinė;
  • Vabzdžių pernešamos ligos (pvz., Laimo liga, erkinis encefalitas);
  • Alerginės reakcijos;
  • Liekamieji reiškiniai po įkandimo - dilgėlinė, vaskulitas, granuliominės reakcijos.

Vabzdžių įkandimų diagnostika

Įkandimų diagnostika nesudėtinga, nes pacientai neretai patys prisimena, jog jiems įkando vabalas. Diagnozę patvirtina matomi tipiniai bėrimai, jų išsidėstymas, kiti aukščiau paminėti požymiai.

Kaip gydomi vabzdžių įkandimai?

Pagrindinis gydymo tikslas - tai niežulio malšinimas. Tam puikiai tinka:

  • Pažeistos vietos šaldymas kompresais;
  • Kremai su anestetikais, antihistamininiais preparatais, odą raminantys kremai;
  • Geriamieji antihistamininiai vaistai;
  • Esant papulinei dilgėlinei ar liekamiesiems reiškiniams, skiriami kortikosteroidų tepalai.

Esant kitos vabzdžių pernešamos infekcinės ligos požymių, skiriamas atitinkamas ištyrimas bei gydymas antibiotikais.

Įgėlus bitei, širšei ar kitam geliančiam vabzdžiui, pirmiausiai reikia pašalinti geluonį. To nepadarius, iš jo ir toliau skiriasi nuodai. Svarbu geluonies nespausti, nes taip tik dar daugiau išsiskirs nuodų.

Geluonies šalinimui tinka bukoji peilio geležtės dalis arba banko kortelė. Taigi kaip teisingai pašalinti geluonį?

  • Bukąja peilio geležtės dalimi arba banko kortele braukite palei odą. Prireikus, kartokite kelis kartus, kol geluonis išsitrauks.
  • Nenaudokite pinceto, nespauskite geluonies pirštais - tik dar daugiau nuodų pasklis po odą.
  • Jeigu sugelta ranka, nuimkite visus papuošalus.
  • Rekomenduojama pakelta galūnės padėtis.
  • Pasišalinus geluoniui, dezinfekuokite įkandimo vietą, pridėkite šalčio skausmo ir tinimo mažinimui.
  • Prireikus, skiriami geriamieji antihistaminiai vaistai, tepalai su kortikosteroidais, odą raminantys kremai.
  • Varginant skausmui, rekomenduojami nesteroidiniai vaistai nuo skausmo, pvz., ibuprofenas.
  • Atsiradus sisteminės reakcijos požymių (pvz., dusuliui) - nedelsiant reikia kreiptis į gydytoją. Anafilaksija yra sunki, staiga beprasidedanti, išplitusi alerginė reakcija, kuri, nesuteikus laiku tinkamos pagalbos, gali baigtis mirtimi. Pagrindiniai požymiai - per 2 valandas nuo kontakto su alergenu (šiuo atveju - įgėlus vabzdžiui) gali pasunkėti kvėpavimas, sutrikti sąmonės, ženkliai sumažėti kraujospūdis, atsirasti dilgėlinė ir kiti požymiai. Todėl, atsiradus bet kuriam iš aukščiau paminėtų simptomų, būtina kreiptis į gydymo įstaigą.

Kaip išvengti vabzdžių įkandimų?

Vabzdžių įkandimai kelia daug diskomforto, todėl lengviau jų išvengti negu po to kentėti pasekmes. Pagrindinės rekomendacijos siekiant išvengti ar bent jau sumažinti tikimybę būti sukandžiotam vabzdžių:

  • Apranga turi pridengti kuo daugiau kūno;
  • Nakčiai uždarykite langus ir duris;
  • Norint išvengti bičių įgėlimo, venkite kvepalų ir ryškių rūbų;
  • Iškylaujant gamtoje, tvarkykite aplinką (maistas neturi skleisti stiprių kvapų, šiukšlės privalo būti sutvarkytos, sandariai sudėtos);
  • Perkelkite į kitą vietą bičių, širšių, vapsvų ar kitų geliančių vabzdžių lizdus, esančius šalia Jūsų namų. Susiekite su atitinkamais profesionalais, kad Jums padėtų, nedarykite to patys;
  • Sutvarkykite stovinčio vandens šaltinius (pvz., prižiūrėkite baseiną ir pan.);
  • Naudokite elektrinius vabzdžių atbaidymo prietaisus;
  • Reguliariai lankykitės pas veterinarą, kad Jūsų augintiniai būtų sveiki ir jų nevargintų blusos, utėlės ir kiti parazitai;
  • Einant į gamtą, naudokite repelentus, į kurių sudėtį įeina DEET (dietiltoluamidas);
  • Rūbų apsaugai galima naudoti permetriną. Juo išskalbus rūbus, vabzdžius atbaidantis efektas išlieka 2 savaites. Taip pat šią medžiagą galima naudoti ir tiesiogiai ant odos;
  • Vitaminas B1 (tiaminas). Vartojant šį vitaminą, oda įgauna vabzdžiams nemalonų ir juos atbaidantį kvapą.

Plačiau skaitykite skyrelyje „Apsauga nuo vabzdžių“.