Dilgėlinė

Dilgėlinė

Dilgėlinė yra ganėtinai dažnas susirgimas, kamuojantis apie 20% bendrosios populiacijos. Pagrindinis dilgėlinės požymis - itin niežtintis bėrimas paraudusiomis (med. eriteminėmis), patinusiomis plokštelėmis, kurios išnyksta 24 valandų bėgyje. Kartais tokį bėrimą gali lydėti angioedema- gilesnių odos sluoksnių patinimas. Kadangi odos pažeidimai primena bėrimus, atsirandančius nusidilginus dilgėle, liga ir pavadinta pagal augalą. Kai kuriais atvejais galima nustatyti dilgėlinę išprovokavusį veiksnį, pvz., tai gali būti vaistai, tam tikri maisto produktai, infekcija. Visgi daugeliu atvejų konkretaus provokacinio veiksnio neįmanoma nustatyti, ypač, jeigu bėrimai vargina kelias savaites ar mėnesius.

Dilgėlinės klasifikacija

Pagal trukmę dilgėlinė klasifikuojama į:

  • Ūminę - trunka mažiau nei 6 savaites. Daugiau nei du trečdaliai dilgėlinės atvejų būna ūminiai.
  • Lėtinę - bėrimai kartojasi ilgiau nei 6 savaites. Plačiau skaitykite skyrelyje „Lėtinė dilgėlinė“.

Ūminės ir lėtinės dilgėlinės simptomai yra identiški. Pasirinktas laiko terminas (6 savaitės), pagal kurį dilgėlinė klasifikuojama yra orientacinis ir remiasi tuo, jog didžioji dalis pacientų, susirgusių dilgėline, pasveiksta per 6 savaites.

Registracija konsultacijai

Dilgėlinės požymiai

  • Odos bėrimas aiškiai apibrėžtomis, virš odos pakilusiomis, kiek rausvomis plokštelėmis, kurių centras gali būti blyškesnis.
  • Bėrimų forma įvairi: apvali, ovali, vingiuota.
  • Dydis taip pat įvairus: nuo < 1 cm iki kelių centimetrų dydžio.
  • Itin stiprus niežulys. Kartais niežulys būna toks intensyvus, jog trikdo darbą, miegą, kasdienę veiklą.
  • Pavieniai bėrimai atsiranda ir išdidėja kelių minučių ar valandų bėgyje, tačiau išnyksta per 24 valandas.
  • Atskiri bėrimai gali susilieti tarpusavyje.
  • Bėrimai neskausmingi, išnyksta nepalikdami jokių odos žymių.
  • Dilgėlinė gali pažeisti bet kurią kūno dalį
  • Angioedema, kuri neretai yra susijusi su dilgėline, dažniausiai pažeidžia veidą, lūpas, galūnes.

Dilgėlinės priežastys

Naujai atsiradusios dilgėlinės priežasčių yra daugybė. Visgi daugumai pacientų nepavyksta nustatyti konkrečios ligos priežasties. Ūminė dilgėlinė gali turėti daugiau provokuojančių veiksnių negu lėtinė. Be to, skirtingi faktoriai sukelia bėrimus per skirtingus mechanizmus. Pačios dažniausios dilgėlinės priežastys - infekcija, alergija vaistams ar maistui, vabzdžių įkandimui, pašalinė reakcija į vaistus ir pan.

  • Infekcijos: virusinės, bakterinės, grybelinės ir parazitinės. Virusinės ir bakterinės infekcijos nulemia net 80% vaikų dilgėlinių atvejų. Bėrimas gali pasireikšti tiek ūmios infekcijos metu, tiek ir pasveikus nuo jos. Dilgėlinė gali atsirasti ir sergant hepatitu A, hepatitu B.
  • Alergijos. Esant alergijai, dilgėlinės bėrimas atsiranda per kelias minutes nuo kontakto su alergenu. Dažniausi alergenai - tai vaistai (ypač antibiotikai), maisto produktai ir jų priedai, vabzdžių nuodai (bičių, vapsvų), lateksas.
  • Vaistai, pvz., narkotiniai analgetikai, vankomicinas, kontrastinės medžiagos (naudojamos radiologiniams tyrimams), raumenis atpalaiduojantys vaistai (miorelaksantai), nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.
  • Fiziniai veiksniai: šaltis, spaudimas, vibracija. Fizinių veiksnių sukeliama dilgėlinė yra traktuojama kaip lėtinė. Plačiau skaitykite skyreliuose „Fizinių veiksnių sukeliama dilgėlinė“, „Šalčio dilgėlinė“.
  • Tam tikros vidaus ligos: mastocitozė, vaskulitas, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, celiakija, autoimuninės skydliaukės ligos, piktybiniai navikai. Šiais atvejais dilgėlinė dažnai pasikartoja ir sunkiai pasiduoda gydymui.

Veikiant minėtiems faktoriams, odoje esančios putliosios ląstelės iš savo granulių išleidžia tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų (pvz., histaminą, kraujagysles plečiančių medžiagų), kurios sukelia niežulį, odos patinimą ir tipinius dilgėlinės bėrimus.

Dilgėlinės diagnostika

Dilgėlinė diagnozuojama remiantis būdingais simptomais. Gydytojo konsultacijos metu išsiaiškinami ir kiti dalykai, turintys įtakos tiksliai dilgėlinės diagnostikai, pvz.:

  • Ar išbėrus odą, nebuvo kitų alergijos ar anafilaksijos požymių (pvz., sunkumo kvėpuojant, spaudimo pojūčio krūtinėje, balso prikimo, gerklės veržimo, pykinimo, vėmimo, spazminių pilvo skausmų ir pan.). Anafilaksija - tai sunki ir itin greitai beišsivystanti alerginė reakcija, galinti pasibaigti mirtimi, todėl pajutus pirmuosius požymius, svarbu nedelsiant kreiptis į medikus.
  • Ar kada nors anksčiau gyvenime pacientui yra buvę dilgėlinės atvejų? Kai kuriems vaikams dilgėlinė dažnai atsiranda po bet kokios infekcijos. Suaugusiems tokie bėrimai neretai yra susiję su nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimu (pvz., aspirinu, ibuprofenu ir pan.).
  • Ar yra kitų požymių, bylojančių apie vidaus organų susirgimus? Simptomai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį - tai karščiavimas be aiškios priežasties, svorio kritimas, sąnarių ar kaulų skausmai.

Neretai užtenka vien tik detalaus pokalbio su pacientu, kad galimas dilgėlinės provokacinis veiksnys būtų nustatytas. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į neseniai persirgtas infekcijas bei vartotus vaistus. Kadangi dilgėlinės bėrimai išnyksta per parą, pacientams rekomenduojama turėti bėrimų nuotraukų. Tai palengvina ligos diagnostiką.

Laboratoriniai tyrimai, nesant kitų vidaus organų susirgimų požymių, dažniausiai nereikalingi. Lėtinės dilgėlinės atveju gali būti skiriami kraujo ir šlapimo tyrimai. Jeigu įtariamas konkretus dilgėlinės provokacinis veiksnys, atliekami specifiniai tyrimai, patvirtinantys (arba paneigiantys) konkrečią dilgėlinės priežastį, pvz., alerginiai mėginiai. Įtariant alerginę dilgėlinės kilmę, rekomenduojama gydytojo alergologo - klinikinio imunologo konsultacija.

Nors dilgėlinės diagnostika sunkumų nesukelia, kartais šią ligą tenka skirti nuo kitų panašiais simptomais pasireiškiančių odos ligų, pvz., virusinės egzantemos, atopinio dermatito, kontaktinio dermatito, vaistų sukeliamų odos bėrimų, daugiaformės eritemos ir pan. Todėl geriau neužsiimti savigyda, o pasikonsultuoti su gydytoju.

Dilgėlinės gydymas

Pagrindiniai dilgėlinės gydymo tikslai - niežulio ir angioedemos mažinimas. Daugiau negu dviem trečdaliais atvejų dilgėlinė išnyksta savaime. Dilgėlinės gydymui skiriami antihistamininiai vaistai. Jie būna dviejų kartų:

  • Pirmosios kartos antihistamininiai vaistai, pvz., difenhidraminas.
  • Antrosios kartos antihistamininiai vaistai, pvz., cetirizinas, loratadinas. Būtent šios kartos preparatai rekomenduojami tiek suaugusių, tiek vaikų dilgėlinės gydymui, kadangi neturi slopinančio, migdančio poveikio, be to, nesukelia pašalinių reakcijų, nesąveikauja su kitais vaistai.

Esant išreikštai angioedemai, taip pat užsitęsus dilgėlinės simptomas, gali būti skiriamas trumpas geriamųjų kortikosteroidų kursas.

Be to, nustačius konkretų dilgėlinę provokuojantį veiksnį, svarbu jo vengti.