Baltmė yra pati dažniausia depigmentacijos priežastis. Apie kitas ligas, kurioms būdingas odos pigmento kiekio sumažėjimas, skaitykite skyrelyje „Baltos dėmės ant odos“. Apskaičiuota, kad šia liga serga net iki 2% bendrosios populiacijos, nepriklausomai nuo lyties, etninės kilmės ar kitų epidemiologinių faktorių. Baltmė gali atsirasti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, tačiau dažniausiai bėrimai išryškėja 20-30 metų amžiuje. Kone trečdalį sergančiųjų sudaro vaikai, o apie 80 % suaugusiųjų pirmieji odos pažeidimai atsirado iki 30 metų amžiaus.
Vitiligo priežastys ir mechanizmas
Vitiligo priežastys nėra žinomos. Pacientai ligos atsiradimą dažnai sieja su patirtu emociniu stresu, persirgtomis ligomis, patirtomis traumomis, saulės nudegimais, nėštumu. Visgi nėra mokslinių duomenų, kurie patvirtintų šių veiksnių įtaką baltmės atsiradimui.
Pastebėta, kad pacientai, sergantys vitiligo, o taip pat ir jų pirmos eilės giminės (tėvai, broliai, seserys) dažniau serga ir kitomis autoimuninėmis ligomis. Todėl manoma, kad baltmė taipogi gali būti autoimuninis odos susirgimas. Be to, žmonės po kaulų čiulpų transplantacijos turi kone 3 kartus padidėjusią riziką baltmės atsiradimui.
Kaip jau minėta, sergant vitiligo baltos dėmės odoje atsiranda dėl melanocitų netekimo. Egzistuoja kelios teorijos, bandančios paaiškinti galimas melanocitų destrukcijos priežastys, iš kurių populiariausios yra šios:
- Genetinis polinkis;
- Autoimuniniai procesai;
- Oksidacinio streso įtaka;
- Virusinė infekcija;
- Biocheminės reakcijos;
- Neuromediatorių įtaka;
- Melanocitų patologija.
Nors mokslinių tyrimų metu gauti duomenys pagrindžia autoimuninių reakcijų ir oksidacinio streso įtaką vitiligo atsiradimui, nė viena iš šių teorijų negali paaiškinti įvairialypių susirgimo apraiškų. O vadinamoji „konvergencijos“ teorija teigia, kad melanocitų destrukciją lemia kelių aukščiau išvardintų veiksnių sąveika. Dabar juos aptarsime plačiau.
Genetinis polinkis. 25-50% sergančiųjų baltme turi šeimos narių, kurie taip pat serga šia odos liga. 6% pacientai nurodo, kad vitiligo serga jų broliai ar seserys.
Autoimuninės ligos. Jau seniai nustatytas vitiligo ir kitų autoimuninių susirgimų, pvz., autoimuninio tiroidito, Greivso ligos, 1 tipo cukrinio diabeto, židininės alopecijos, reumatoidinio artrito, psoriazės ryšys. Nustatyta, jog net 20% sergančiųjų baltme gali turėti autoimuninį skydliaukės pakenkimą. Organizme susidaro vadinamieji autoantikūnai, nukreipti prieš specifinį organą - taikinį, pvz., skydliaukę. Tokie autoantikūnai susidaro ir prieš melanocitus, ko pasėkoje įvyksta jų sunaikinimas. Be to, daug reikšmės turi ir kiti organizme vykstantys imuninės sistemos pokyčiai.
Melanocitų patologija. Viena iš vitiligo teorijų teigia, jog melanocitai gali žūti dėl melanino (odos pigmento) sintezės metu susidarančių toksinių junginių. Ląstelių jautrumas šiems junginiams padidėja dėl patiriamo oksidacinio streso. Teoriją paremia ilgalaikiai stebėjimai, jog kontaktas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis (pvz., pramoniniais teršalais, agresyvia buitine chemija ir pan.) galiausiai sukelia odos pigmentacijos pokyčius. Kita priežastis, dėl ko žūva melanocitai sergant baltme - tai dėl jų „atsikabinimo“ nuo pamatinės membranos (struktūros, skiriančios epidermį nuo tikrosios odos). Tai gali nutikti dėl traumos, laisvųjų radikalų, autoimuninių reakcijų ir kt.
Oksidacinis stresas. Keletas mokslinių tyrimų byloja, kad oksidacinis stresas gali būti grandininės reakcijos, dėl kurios žūva melanocitai, pradžia. Ląstelėje sutrinka oksidacijos ir redukcijos reakcijų pusiausvyra, reikšmingai sumažėja antioksidantų, padaugėja laisvųjų radikalų. Genetinį polinkį vitiligo turintiems žmonėms oksidacinis stresas gali paskatinti ligos atsiradimą paveikdamas imuninį atsaką į išorinius ir vidinius organizmą veikiančius faktorius.
Neuromediatoriai. Ši teorija teigia, jog netoli pigmentinių ląstelių esančios nervų galūnėlės gali išskirti medžiagas, toksiškai veikiančias melanocitus. Pastebėta, kad kai kuriais atvejais vitiligo bėrimai išsidėsto pagal dermatomus (t. y., odos plotas, kurį įnervuoja konkretus nervas). Be to, pasitaiko atvejų, kai baltmė atsiranda persirgus tam tikromis nervų sistemos ligomis, pvz., virusiniu encefalitu, sergant išsėtine skleroze, pažeidus periferinį nervą.
Vitiligo simptomai
Bendrieji vitiligo požymiai. Būdingiausias vitiligo požymis - tai baltos odos dėmėje. Jos nesukelia jokių nemalonių pojūčių - jų neniežti, nedegina, neskauda. Atspalvis gali būti įvairus - pieno baltumo, kreidos baltumo. Uždegimo požymių nebūna. Dėmės - įvairaus dydžio, kartais gali susilieti tarpusavyje, formuodamos didelius, aiškių ribų depigmentacijos plotus. Vitiligo gali pažeisti bet kurią kūno dalį, bet dažniausiai dėmių atsiranda veido, rankų, liemens srityje. Neretai pacientai ligos pradžią sieja su neseniai patirtu emociniu stresu, nudegimais ar kita odos trauma, nėštumu. Vitiligo gali susirgti tiek vaikai, tiek ir suaugę.
Vitiligo dėmės gali turėti kelis atspalvius: baltą, šviesiai rusvą, pieno baltumo, kreidos baltumo ir pan. Spalvų variantai ryškiausiai matomi tamsaus gymio pacientams.
Pažeistoje vietoje plaukai taip pat netenka pigmento. Tam tikrais atvejais vitiligo gali pasireikšti galvos plaukų, antakių, blakstienų pigmento netekimu. Pastebėta, jog sergantieji baltme ir jų artimieji greičiau pražyla.
Halo apgamai (plačiau skaitykite skyreliuose „Baltos dėmės ant odos“, „Apgamai“) rodo didesnę riziką baltmės išsivystymui. Nustatyta, jog 6-26% pacientų, turinčių minėtų apgamų, gyvenimo eigoje suserga vitiligo.
Pagal susirgimo amžių, skiriami 2 vitiligo tipai:
- Pirmajam tipui būdinga ankstyva ligos pradžia (dažniausiai iki 12 metų amžiaus), ankstyvas pražilimas, Halo apgamai, vitiligo sergantys pirmos eilės giminės, Kiobnerio fenomenas (žr. žemiau).
- Antrasis tipas - tai paaugliai ar jauni suaugę, kurie neretai serga ir kitomis autoimuninėmis ligomis.
Vitiligo klasifikacija
Baltmė skirstoma į dvi dideles kategorijas: nesegmentinę ir segmentinę.
Nesegmentinė vitiligo gali būti:
- Generalizuota. Dėmės išsidėsto simetriškai, abiejose kūno pusėse. Pažeidžiamos įvairios kūno dalys. Ši ligos forma gali prasidėti vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje. Bėrimai atsiranda dažnai traumuojamose, trinamose ar kitaip mechaniškai veikiamose kūno vietose. Neretai išberia veidą, liemens sritį, galūnes. Ligai progresuojant, netenkama didžiosios dalies pigmento, pažeidžiama kone visa oda, tik kai kur gali likti sveikos odos plotelių. Tuomet ši forma vadinama universaliąja.
- Akrofacialinė, akralinė. Dėmės atsiranda veido ir (ar) galūnių srityje. Vėliau bėrimai gali išplisti po visą kūną.
- Gleivinių. Ši ligos forma pažeidžia burnos ir lytinių organų gleivinę. Bėrimai gali atsirasti generalizuotos vitiligo fone arba pasireikšti atskirai.
- Hipochrominė. Būdingesnė tamsaus gymio žmonėms. Netenkama tik dalies pigmento, todėl pažeista oda atrodo tik kiek šviesesnė negu aplinkinė sveika oda.
Segmentinė vitiligo. Rečiausias baltmės tipas. Būdingas odos pažeidimas, bent jau dalinai atitinkantis konkretų dermatomą. Depigmentacijos zona ryškėja kelis metus ir stabilizuojasi, odos pažeidimas neturi tendencijos plisti. Be to, anksti pažeidžiami ir plaukai. Vienu metu gali būti pažeidžiami keli kūno odos segmentai, nebūtinai toje pačioje kūno pusėje.
Kiobnerio fenomenas. Dažnas odos traumavimas, pvz., trynimas, krapštymas, taip pat dažnas kontaktas su alergizuojančiomis ir dirginančiomis medžiagomis gali išprovokuoti baltmės atsiradimą, ypač kaklo, alkūnių ir kulkšnių srityse. Verta įsidėmėti, jog šis fenomenas nėra specifiškas vien tik vitiligo.
Įdomu tai, jog 30-40 % atvejų vitiligo gali pažeisti ir melanocitus, esančius tinklainėje, vidinėje ausyje, galvos smegenų dangaluose. Laimei, tai nesukelia jokių simptomų ir yra visiškai nepavojinga.
Su vitiligo susijusios ligos
Autoimuniniai susirgimai. Kaip jau minėta, vitiligo neretai būna susijusi su autoimuninėmis ligomis, pvz., autoimuniniu tiroiditu, židinine alopecija, psoriaze, 1 tipo cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, uždegiminėmis žarnų ligomis, skleroderma, sunkiąja miastenija, diskoidine ir sistemine raudonąja vilklige, Sjogreno sindromu ir t. t... Nustatyta, jog žmonės, sergantys aukščiau išvardintomis ligomis, turi gerokai didesnę tikimybę susirgti generalizuota vitiligo negu bendra populiacija.
Genetiniai sindromai. Baltmė yra itin retų genetinių sindromų, pvz., Kabuki, Alezzandrini, Vogt-Koyanagi-Harada, komponentu. Šiems sindromams būdingi ir kitų organų, ne tik odos, pažeidimai.
Psichosocialinės problemos. Neretai baltmė sukelia daug psichologinio streso, mažina pasitikėjimą savimi, lemia įvairiausių kompleksų išsivystymą. Neigiamas poveikis psichikos sveikatai, emocinė ligos našta labiau paveikia moteris bei tamsaus gymio asmenis. Sergantiems vaikams neretai sutrinka socialinė adaptacija bendraamžių kolektyve, dėl ko vėliau vystosi įvairios psichologinės problemos.
Ligos eiga
Vitiligo eiga yra nenuspėjama. Vieniems pacientams bėrimai išlieka stabilūs, o kitiems progresuoja gyvenimo eigoje. Daugumoje atvejų, metams bėgant, dėmių išsidėstymas ir pažeistos odos plotai keičiasi- dėmės didėja, atsiranda naujų odos pažeidimų. Ligos progresija dažnesnė šiais atvejais:
- Kai šeimoje yra sergančių baltme;
- Didelis ligos stažas;
- Nustatomas Kiobnerio fenomenas;
- Yra gleivinės pažeidimų.
Visgi daugumoje atvejų ligos progresija yra nenuspėjama.
Vitiligo diagnostika
Baltmės diagnostika dažniausiai nesukelia sunkumų. Liga nustatoma remiantis būdingais požymiais- įgytos, aiškių ribų, tolygios baltos spalvos dėmės, aiškaus kontūro atskirtos nuo aplinkinės sveikos odos, nesant uždegimo požymių. Diagnozuojant vitiligo, įvertinama:
- Susirgimo amžius;
- Veiksniai, galėję išprovokuoti ligos atsiradimą;
- Kiti su bėrimu susiję simptomai;
- Bėrimų plitimas;
- Bėrimų pokyčiai laikui bėgant;
- Gretutinės ligos;
- Vartojami vaistai;
- Paciento profesija, galimas kontaktas su cheminėmis medžiagomis;
- Šeimos narių ligos.
Pagalbiniai diagnostiniai metodai. Diagnozuojant vitiligo, dažnai pasitelkiamas ištyrimas Vudo lempa. Tai specialus prietaisas, skleidžiantis tam tikro bangos ilgio spindulius. Juo pašvietus baltmės pažeistą vietą, dėmės tik dar labiau išryškėja, įgauna ryškų melsvai baltą atspalvį. Kitų dermatologinių tyrimų, pvz., dermatoskopijos, odos biopsijos ir histologinio ištyrimo, paprastai neprireikia. Neretai pacientams rekomenduojama ištirti skydliaukės funkciją dėl ganėtinai dažno ligos ryšio su autoimunine skydliaukės patologija.
Vitiligo skirtina nuo kitų odos ligų, pasireiškiančių odos pigmentacijos sumažėjimu, pvz., baltosios dedervinės, nevus depigmentosus, įvairiaspalvės dedervinės, Halo apgamo, piebaldizmo, vaistų sukeltos leukodermos, cheminės leukodermos ir kt. Todėl visais atvejais patariama kreiptis į gydytoją dermatologą ir neužsiimti savigyda, kadangi iš pažiūros labai panašiai atrodančios ligos yra gydomos skirtingai.
Apie baltmės gydymą plačiau skaitykite skyrelyje „Vitiligo gydymas“.