Toksinė naujagimių eritema. Būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių, o neišnešiotiems pasitaiko rečiau. Tiksli etiologija nežinoma, tačiau manoma, jog būklei įtakos turi plauko-riebalinės liaukos komplekso nebrandumas.
Šiai naujagimių odos būklei būdingas bėrimas daugybinėmis raudonomis dėmelėmis ir papulėmis (1-3 mm dydžio), kurios greitai virsta pūlinukais ant paraudusio pagrindo. Labiausiai beria liemenį, žastus ir šlaunis, o delnai su padais lieka nepažeisti. Kartais vaikas jau gimsta išbertas, visgi dažniausiai išberia per pirmąsias 24-48 gyvenimo valandas. Bėrimas savaime praeina per 5-7 dienas.
Toksinė naujagimių eritema diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Kartais atliekama mikroskopinis ištyrimas, nors dažniausiai tai nereikalinga. Esant reikalui (ypač, jei bėrimo vaizdas netipinis) atliekamas pasėlis. Toksinės naujagimių eritemos atveju atsakymas būna neigiamas.
Kaip jau minėta, ši būklė praeina savaime, todėl joks gydymas nereikalingas.
Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė. Kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams. Būdingi 3 tipų odos pažeidimai:
- Smulkūs pūlinukai, matomi jau ką tik gimus;
- Raudonos dėmelės su periferine pleiskana - jos atsiranda pratrūkus pūlinukams, ir išlieka kelias savaites ar mėnesius;
- Hiperpigmentuotos dėmelės, kurios išnyksta palaipsniui per kelias savaites - mėnesius.
Vienu metu gali būti matomi kelių etapų bėrimai, netgi ką tik gimus.
Diagnozė nustatoma remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Kaip ir toksinės naujagimių eritemos atveju, galima atlikti mikroskopinį tyrimą, tačiau jis nebūtinas. Gydymas taip pat nereikalingas.
Naujagimių aknė. Būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio. Anksčiau buvo manyta, kad naujagimių aknę sukelia riebalinių liaukų stimuliacija (motinos ir endogeniniai androgenai), tačiau dabar dauguma mokslininkų pradėjo abejoti šia hipoteze. Įtakos gali turėti ir Malassezia rūšių išprovokuota uždegiminė reakcija.
Dažniausiai naujagimių aknė išryškėja 3-iąją gyvenimo savaitę. Būdingiausi simptomai:
- Uždegiminiai pūlinukai ir papulės;
- Nėra komedonų;
- Pažeidžiamas tik veidas, ypač - skruostai;
- Kartais gali išberti skalpą.
Gydymui užtenka kasdienio prausimo švelniu muilu ir vandeniu, taip pat rekomenduojama vengti tepalų, aliejų ir losjonų. Kito papildomo gydymo dažniausiai neprireikia, nes bėrimai pranyksta savaime, be randų, 4-ių mėnesių bėgyje. Be to, naujagimių aknė nedidina aknės tikimybės paauglystėje.
Kūdikių aknė. Tai kitas nozologinis vienetas, t. .y, ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį. Kūdikių aknė dažnesnė berniukams, ji atsiranda dėl riebalinių liaukų hiperplazijos. Klinikiniai simptomai panašūs į naujagimių aknės, tik kiek sunkesni - būdingi komedonai, uždegiminės papulės ir pūlinukai, kartais veidelyje formuojasi mazgai. Turi tendenciją praeiti savaime iki pirmojo gimtadienio, tačiau pavieniais atvejais vargina iki 3 metų amžiaus.
Kartais prireikia gydymo, kadangi bėrimai ilgai savaime nepraeina ir gali sugyti palikdami randelius (priešingai negu naujagimių aknė). Kai uždegimas silpnas ar vidutinio sunkumo, skiriami silpni keratolitiniai preparatai (pvz., benzoilperoksidas), vietiniai antibiotikai (pvz., eritromicinas, klindamicinas) ar vietiniai retinoidai. Labai sunkiais atvejais rekomenduojami geriamieji vaistai, pvz., eritromicinas ar izotretinoinas.
Prieš pradedant gydymą vietiniais vaistais, tėvams duodama instrukcija, kaip patikrinti odos reakciją į tą ar kitą medikamentą (mėginį reikia atlikti prieš tepant didesnius odos plotus). Iš pradžių vaistai tepami kas antrą dieną, vėliau - kasdien (jeigu gerai toleruojami). Kai kuriems pacientams vėliau ir paauglystėje pasireiškia aknė.
Naujagimių akropustuliozė. Tai gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė. Jai būdinga lėtinė eiga (priešingai negu daugumai kitų naujagimių odos būklių). Kilmė nežinoma. Remiantis atliktais tyrimais pastebėta, kad naujagimių akropustuliozė dažniau pasireiškia tiems vaikams, kurie buvo gydyti nuo niežų, taigi ši būklė galimai yra nespecifinės reakcijos į niežus pasekmė. Visgi niežai šiems pacientams buvo patvirtinti labai retai. Įtakos gali turėti ir genetinis polinkis, nes panašių odos pažeidimų neretai nustatoma paciento broliams, seserims.
Naujagimių akropustuliozė skiriama nuo dishidrozinės egzemos, pustulinės psoriazės, impetigo, niežų ir kt. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais, taip pat atliekama odos nuograndų mikroskopija (dėl sąsajų su niežais). Odos biopsija, kaip taisyklė, atliekama itin retai.
Dažniausiai ši būklė praeina per 2 metus. Gydymui rekomenduojami vidutinio stiprumo ar labai stiprūs kortikosteroidai. Alternatyva - geriamasis eritromicinas, sisteminiai antihistamininiai vaistai.
Miliumai. Tai balti „spuogeliai“, kurie atsiranda dėl keratino ir riebalų sankaupų plauko folikule. Dažniausiai jų būna ant nosies, skruostų, ir praeina savaime per kelias savaites.
Prakaitinė. Dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis. Prakaitinė atsiranda dėl to, jog prakaito liaukos užsikemša keratinu, todėl odos raginiame sluoksnyje ima kauptis prakaitas. Išskiriami keli tipai:
- Miliaria crystallina - smulkios, trapios pūslelės, primenančios lašelius, nėra uždegimo reiškinių.
- Miliaria rubra - prakaitas „išsipila“ į dermą (tikrąją odą), gilesnius odos sluoksnius, prasideda uždegimas, dėl ko atsiranda bėrimas raudonas „spuogeliais“ ir pūlinukais.
- Miliaria pustulosa - taip pat atsiranda dėl uždegimo, būdingas bėrimas pūlinukais.
- Miliaria profunda - bėrimas odos spalvos papulėmis.
Retai kada prakaitinė būna gimimo metu. Dažniausiai atsiranda per pirmąją gyvenimo savaitę, ir yra ypač susijusi su šilta aplinka, pvz., buvimu inkubatoriuje, gausiu aprengimu, karščiavimu. Labiausiai beria veidą, skalpą, kūno raukšles.
Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Odos mikroskopija galima, bet dažniausiai nebūtina. Specialaus gydymo nereikia, bėrimai praeina savaime, kai tik vaikui suteikiama vėsesnė aplinka.
Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo. Tai atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų. Šios pūslės yra neuždegiminės kilmės, ovalios formos, storų sienų, pripildytos sterilaus skysčio. Jos gali būti vienpusės ar abipusės, ant riešo, rankų pirštų. Diagnostikai labiausiai padeda naujagimio elgesio sekimas.
Kraujagysliniai apgamai. Tai ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos. Dauguma nesukelia problemų ir yra kliniškai nereikšmingi, o kitus būtina gydyti, taip pat dali yra susijusi su vidaus organų patologija. Plačiau skaitykite skyreliuose „Kas yra hemangioma?“, „Hemangiomų gydymas“.
Odos spalvos pakitimai
Gerybiniai odos spalvos pokyčiai atsiranda dėl fiziologinių pakitimų, kraujagyslinių ir melanocitinių pažeidimų.
Marmurinė oda. Būdingas simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje. Jį sukelia odos kraujagyslių atsakas į šaltą aplinką, ir būklė praeina šiltoje aplinkoje. Gydymo nereikia. Fiziologinė marmurinė oda turi būti skiriama nuo paveldimos būklės, kurią sukelia kraujagyslių malformacija. Esant paveldimai būklei, odos išvaizda nepagerėja šiltoje aplinkoje.
Arlekino spalvos pokytis. Labiausiai tampa pastebimas, kai vaikas guli ant šono. Būdingas intensyvus paraudimas to šono, ant kurio gulima. Kita pusė pastebimai pabąla. Labai aiški skiriamoji linija. Toks spalvos pokytis trunka iki 20 minučių. Sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau manoma, jog reikšmės gali turėti autonominės nervų sistemos, reguliuojančios odos kraujagyslių tonusą, nebrandumas. Šis sutrikimas būdingas net kas dešimtam naujagimiui, o neišnešiotiems vaikams pasireiškia kur kas dažniau. Dažniausiai išryškėja per kelias pirmas gyvenimo dienas, nors kartais tampa pastebimas ir po 3 savaičių. Tai visiškai gerybinis sutrikimas, tačiau nereikėtų supainioti su kita sunkia, tačiau labai panašiai skambančia liga - „Arlekino naujagimiu“ - sunkiausia įgimtos ichtiozės forma, dėl kurios vaikas miršta naujagimystės periode.
Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė) - dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas. Būdinga ryški rasinė predispozicija, nes 85-100% mongoloidų atstovų naujagimystės periode turi šių dėmių, kai tuo tarpu baltaodžiams ji sutinkama <10% atvejų. „Mongolo“ dėmė yra mėlynai-pilkos spalvos dėmė, kurios kraštais nėra aiškūs. Dydis gali siekti >10 cm. Dažniausiai ji atsiranda kryžkaulio - sėdmenų srityje, pečių srityje. Kitose vietose susiformuoja retai.
Tai visiškai gerybinis odos darinys, ir turi tendenciją praeiti savaime per 1-2 metus. Sulaukus 6-10 metų amžiaus, jau būna išnykusi. Visgi 3% atvejų išlieka ir suaugus (dažniausiai tos, kurios atsiranda netipinėse vietose).
„Mongolo“ dėmės priežastis - uždelstas dermos melanocitų išnykimas. Kryžkaulio sritis ir yra ta vieta, kurioje aktyvūs dermos melanocitai išlieka ilgiausiai. Biopsija retai kada reikalinga.
Nors būdinga savotiška klinikinė išraiška, yra buvę atvejų, kuomet „Mongolo“ dėmė klaidingai interpretuojama kaip kraujosrūva, ko pasėkoje būta klaidingų kaltinimų dėl smurto prieš vaikus.
Įgimta dermos melanocitozė turi būti atskirta ir nuo kitų neblykštančių odos pažeidimų, pvz., mėlynojo apgamo, Oto apgamo, Ito apgamo. Mėlynieji apgamai vaikystėje retai sutinkami, jie lokalizuojasi skalpo srityje, ant veido, delnų ir padų nugarinio paviršiaus, jiems būdingas pakilęs, nelygus reljefas, aiškūs kraštai.
Ito ir Oto apgamai tyri specifinę lokalizaciją, o būtent V1/V2 dermatomus veido, kaklo srityje. Šie apgamai, priešingai negu „Mongolo“ dėmė, kuri yra visiškai gerybinis darinys, turi nežymią asociaciją su odos piktybiniais susirgimais.
Bronzinio vaiko sindromas. Pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienos nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios. Kraujo serumas ir šlapimas taip pat įgauna bronzinę spalvą. Nutraukus terapiją, oda vėl palaipsniui įgauna normalią spalvą, be jokių liekamųjų reiškinių. Manoma, kad bronzinę spalvą sukelia sutrikęs tulžies rūgščių ir tulžies pigmento pasišalinimas, o būtent jie ir yra rudos spalvos. Dauguma sergančių vaikų jau prieš terapijos pradžią turi padidėjusią bilirubino koncentraciją kraujyje. Norint išvengti bronzinio vaiko sindromo, nerekomenduojama fototerapijos skirti vaikams, turintiems padidėjusią tiesioginio bilirubino koncentraciją kraujyje, ar turintiems kitų cholestazės simptomų.
Galvos odos (skalpo) bėrimai
Seborėjinis dermatitas. Šiai ligai būdingas odos paraudimas ir riebios, gelsvos pleiskanos. Gali berti ne tik galvos odą, bet ir veidą, ausis, kaklą, vystyklų sritį. Plačiau skaitykite skyreliuose „Seborėjinis dermatitas“, „Galvos odos ligos“.
Riebalinis apgamas. Tai įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo. Iš esmės tai yra hamartoma, kurią sudaro epidermio, folikulų, riebalinio audinio ir apokrininių prakaito liaukų derinys.
Įgimta odos aplazija. Tai grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka. Dažniausiai pažeidžiama sritis - užpakalinis vidurinis skalpas.
Erozinė pustulinė skalpo dermatozė. Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto. Kartais suveikia tepamieji kortikosteroidai, taip galima sumažinti negrįžtamo plaukų netekimo riziką.
Gerybinė skalpo histiocitozė. Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas. Dažniausiai suserga vaikai, jaunesni nei 15 mėnesių. Būdingas bėrimas smulkiomis, gelsvai raudonomis ar gelsvai rudomis dėmėmis galvos ir kaklo srityje. Vidaus organai nepakenkiami. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant abejonių, atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas su imunologiniais tyrimais. Liga skiriama nuo daugybinių Spitz apgamų, jaunatvinės ksantogranulomos, Langerhanso ląstelių histiocitozės, pigmentinės dilgėlinės, generalizuotos eruptyvinės histiocitozės.
Kadangi ši būklė praeina savaime, gydymas nereikalingas. Bėrimai praeina kelių mėnesių - metų bėgyje. Kai kurie gali išnykti palikdami nežymią epidermio atrofiją.